2013 m. lapkričio 15 d., penktadienis

Druskininkuose vyksta „purvinas karas” ar laisvos žiniasklaidos sunaikinimas?

Ne taip seniai išteisintas Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos, kad nepažeidžiau Žurnalistų etikos kodekso straipsnyje „Didžiagrybiška Druskininkų šeimininko garbė”, publikuotame 2013 m. birželio 27 d. „Druskininkų naujienose” ir naujienų portale „Delfi”, šią savaitę išgirdau, jog komisija vėl užversta skundais apie mūsų ir kolegų iš „Druskonio” publikacijas. Po STT pareigūnų atliktų kratų BNS žurnalisčių namuose, garažuose ir kompiuteriuose skambius pareiškimus apie spaudos laisvės svarbą platinanti valdančiosios LSDP vadovybė mandagiai nutyli apie tos pačios partijos pirmininko pavaduotojo, Druskininkų mero Ričardo Malinausko unikalią patirtį nepažeidžiant jokių įstatymų tą laisvę iš gyvos bendruomenės rauti su mėsomis.

 Vėlyvuoju sovietmečiu sąjunginės reikšmės Druskininkų kurorte vietinės spaudos nebuvo. Kurorto gyventojai prenumeruodavo Varėnos rajono laikraštį „Raudonoji vėliava” (dabar „Merkio kraštas”), o dauguma svečių lietuviškai nesuprato ir neskaitė. 1989 m. miesto Vykdomasis komitetas įsteigė savaitraštį „Druskininkų savaitė”, o Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Druskininkų skyrius pradėjo leisti tokios pat apimties kuklaus formato leidinį „Druskonis”. Po savivaldos rinkimų 1990 m., kuriuos laimėjo Sąjūdžio kandidatai, abi redakcijos buvo sujungtos, paliekant laikraščiui „Druskonio” pavadinimą. 1992-1993 m. ir aš ten pradėjau dirbti, o vėliau, tapęs dienraščio „Lietuvos aidas” regiono korespondentu, reguliariai jam rašydavau. 1997 m. Alytuje redagavau regioninį savaitraštį „Dzūkas”, o nuo 1998 m. Druskininkuose leidau „Kronikos” savaitraščių sistemai priklausiusį savaitraštį „Druskininkų kronika”. 2001 m. UAB „Alytaus naujienos”, tuo metu leidusi vienintelį Alytaus apskrities dienraštį „Alytaus naujienos”, pasiūlė man Druskininkuose įkurti šios bendrovės padalinį, kuris ėmėsi leisti savaitraštį „Druskininkų naujienos”.

2000 m. tapęs Druskininkų savivaldybės meru, socialdemokratas Ričardas Malinauskas 2001-2003 m. demonstravo geranorišką požiūrį į naują vietinį laikraštį. Kolegos iš „Druskonio” didelio noro dalintis skaitytojus nejuto, bet santykiai neperžengė profesinės etikos standartų. Vietinė valdžia draugiškai padalindavo mokamos informacijos užsakymus abiem leidiniams atsižvelgdama į jų skaitytojų auditoriją.
Situacija pasikeitė 2005 m., kai „Druskininkų naujienos” išspausdino skandalingą straipsnį „Malinauskų šeimos sklypelį valstybė perka už 253 tūkstančius litų”, kurį persispausdino daugelis nacionalinių naujienų portalų, o temą pratęsė bene visų populiariausių televizijų naujienų tarnybos. Straipsnį ir po tiek metų dar galima rasti naujienų portale „Delfi”: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/malinausku-seimos-sklypeli-valstybe-perka-uz-253-tukst.d?id=6070007

Po LR Seimo Antikorupcijos komisijos svarstymo Registrų centrui surastas valstybinės žemės sklypas, o Malinauskų šeima negavo ketvirčio milijono, todėl „Druskininkų naujienos” amžiams pateko į Savivaldybės priešų sąrašą. Toliau taip ir dirbome - „Druskonis” buvo geras, o mes - blogas laikraštis. Ir vis dėlto abu leidiniai sugebėjo aiškiai atskirti informaciją nuo nuomonių ir komentarų, neperžengti etikos ribų. Vietinės valdžios kritikai rinkdavosi savo nuomonę skelbti „Druskininkų naujienose”, o pati Druskininkų savivaldybė daugumą, o nuo 2009 m. - visus užsakymus nukreipė į „Druskonį”.

Galiu pasigirti, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai tuo laikotarpiu nė karto neteko nagrinėti kurorto laikraščių tarpusavio santykių arba santykių su vietos valdžios atstovais.

2012 m. pradžioje Druskininkų savivaldybė įsteigė prie savo biudžetinio Druskininkų švietimo centro informacinį padalinį, kuris rengė medžiagą internetiniam tinklalapiui „Mano Druskininkai” ir nereguliariai, net ne kiekvieną mėnesį, leidžiamam nemokai platinamam informaciniam leidiniui „Mano Druskininkai”.

2012 m. lapkričio 20 d., jau po Seimo rinkimų, kad informacijos paskelbimas nebūtų kaip nors siejamas su rinkimine agitacija, „Druskininkų naujienos” išspausdino straipsnį apie LR Seimo Antikorupcijos komisijos pradėtą tyrimą dėl Druskininkų savivaldybės mero R.Malinausko savavališkai prisijungto prie namų valdos valstybinės žemės sklypo „Klausinėja apie sklypus, butus ir milijonus...”. Kolegos iš „Druskonio” pratęsė ir išplėtojo šią temą... Ir užsitraukė mero nemalonę.

Nuo 2013 m. pradžios leidinys „Mano Druskininkai” skubiai pertvarkytas į žiniasklaidos priemonę imituojantį savaitraštį, kuris nemokamai pradėtas platinti kurorto gyventojų skaičiui kone prilygstančiu tiražu. Leidinio turinys liudija, kad jam yra iškeltas uždavinys atimti skaitytojus iš abiejų tariamai neobjektyvių vietinių savaitraščių, atsikirsti į kritiką ir po vieną triuškinti mero priešus. Imituodami tikrą laikraštį, „Mano Druskininkai” ėmė spausdinti televizijos programas, nemokamus asmeninius skelbimus, priimti reklamos užsakymus itin mažomis kainomis. Viešųjų pirkimų tarnybos oficialiai skelbiami dokumentai liudija, kad leidinio „Mano Druskininkai” spausdinimas užsakytas iki 2015 m., o paslaugos pirkėjas - Druskininkų savivaldybės administracija. Pasinaudota Visuomenės informavimo įstatymo nuostata, padarančia išimtį švietimo įstaigoms draudime valdžios institucijoms leisti savo laikraščius. Įstatymo rengėjai tikriausiai naiviai vylėsi, kad švietimo įstaigų leidiniai ir rašys apie švietimo įstaigų veiklą, o ne taps politinės reklamos skleidėjais ir nepriklausomos žiniasklaidos duobkasiais.

„Druskonio” ir „Druskininkų naujienų” redaktoriai 2013 m. pradžioje drauge pasirašė keletą kreipimųsi į įvairias institucijas atkreipdami dėmesį į tai, kas vyksta Druskininkuose, o kovo mėnesį, drauge su grupe drąsiausių Druskininkų visuomenės atstovų, surengė spaudos konferenciją Seime, pavadintą „Demokratijos saulėlydis Druskininkuose”. Tada ir vėliau mus kuo puikiausiai suprato ir palaikė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius bei grupė įvairioms frakcijoms priklausančių Seimo narių, net ir kai kurie Druskininkų mero bendrapartiečiai.

Atsakomojo smūgio nereikėjo ilgai laukti. Dabar jau kiekvienas „Druskininkų naujienų” ir „Druskonio” numeris atidžiai studijuojamas Savivaldybės administracijos kabinetuose, o skundai keliauja į visas institucijas iš eilės. Ir nesvarbu, kad visi jie vienas po kito subliūkšta. Svarbiausia yra apkrauti mus darbu aiškintis, teisintis ir bylinėtis, kad vis mažiau liktų laiko ir išteklių tiesioginiam žurnalistiniam darbui.


Dabar jau žinau, kad šitą kovą mes tikrai pralaimėsime. Prieš savaitę Druskininkų savivaldybės administracijos direktorė Vilma Jurgelevičienė leidinyje „Mano Druskininkai” tiesiai paskelbė: „Vyksta purvinas karas...” O kadangi mes nekariaujame, tik atliekame savo profesinę pareigą objektyviai informuoti visuomenę ir suteikti galimybę laisvai reikšti savo nuomones miesto  bendruomenei, būsime sunaikinti. Tai neišvengiama, nes smulkūs privatūs leidėjai neturi išteklių konkuruoti su savivaldybe, kurios biudžetą papildo už šimtus milijonų ES fondų lėšų sukurtos pramogų industrijos pajamos, o vietiniai reklamos užsakovai nedrįsta susitepti bendradarbiavimu su valdžios nemylimais leidiniais. Mes leisime laisvą žodį iki paskutinės dienos - kol nepasodins, nepartrenks automobilis gatvėje ar nežinomi užpuolikai tamsioje tarpuvartėje, kol liks bent vienas skaitytojas, kuriam to žodžio reikia. Net ir turėdamas galimybę rasti darbo nacionaliniuose naujienų portaluose bei jaustis reikalingu gerokai didesnei skaitytojų auditorijai, vis dėlto dar negaliu palikti druskininkiečių gyventi suvaidintoje idilėje, saldžiomis spalvomis nupaišytame reklaminiame mele.