Kaimą atgaivins visuotinis nekilnojamojo turto mokestis

Gyvenimas kaime ne būtinai privalo būti nuobodus

„Gyventi Lietuvoje galima 5-6 mėnesius per metus, o kitą pusmetį čia tamsu, šalta ir nesinori išeiti iš namų,”- svarstė mano bičiulis Viktoras 2007-aisiais, planuodamas išvyką į vieną šiltą Centrinės Amerikos šalį. Tai buvo dar prieš nekilnojamojo turto burbulo sprogimą, kai mudu daugmaž sėkmingai prisidurdavom prie algų perparduodami vieną-kitą sodybą pamiškėje gražių vietų poilsiui ieškantiems vilniečiams ir kauniečiams. Dabar jis dirba atokioje Norvegijos saloje, už poliarinio rato, o grįžęs į Lietuvą atostogų džiaugiasi švelnia lietuviška žiema.

Norvegų jaunimas, beje, irgi bėga iš kaimų ir mažų miestelių į sostinę, kur ryškesnės šviesos ir galima rasti patrauklesnio už menkės skrodimą darbo. Lietuviams tas skrodimas gal irgi ne itin patiktų, jei ne alga, padedanti greitai priprasti prie žuvies kvapo ir žvarbaus nuo jūros pučiančio vėjo.

 Kalbėdamas apie Lietuvos demografinę situaciją, „Nordea“ banko ekonomistas Žygimantas Mauricas pasidžiaugė, jog artimiausius 3-4 metus ji bus labai gera, nes kol kas 20-35 metų gyventojų šalyje yra pakankamai, o sostinėje jie sudaro net 25 proc.

„O tai kodėl tuomet mažuose miesteliuose labiausiai klesti laidojimo kontoros?”- pakomentavo šias įžvalgas rašytojas ir publicistas Sergejus Kanovičius.

Man tikrovė regis kažkur daugmaž per vidurį tarp jų dviejų piešiamo vaizdo. Susiurbusi gabiausius žmones iš provincijos, mūsų sostinė nesiskiria nuo bet kurio seno universitetinio Europos miesto. Ypač, kai išeinu pasivaikščioti po jos senamiestį geru oru penktadienio vakarą. Gal tik kalbų ir rasių įvairovės galima būtų pasigesti. Užtat rajonų centrai, maži miesteliai ir bažnytkaimiai, net ir pasidabinę europiniais pinigais rekonstruotomis aikštėmis bei žiedinėmis sankryžomis, atgyja tik per ypatingas šventes ir kokius nors jubiliejus, kai naujais automobiliais, vietinių matytais tik per Metų automobilio konkursui skirtas televizijos laidas, suvažiuoja iš ten kilę įžymybės ir bendravimo su gyvais žmonėmis išsiilgę politikai.

Visos lig šiol skaitytos regioninės plėtros vizijos, kurias teko vartyti ar skaityti, buvo panašesnės į nacionalinio biudžeto ir  ES struktūrinių fondų pinigų įsisavinimo instrukcijas. Net ir renovavus visus miestelių silikatinius keturbučius, išasfaltavus ir apšvietus gatves, pristačius nuorodų į seniai užmirštų rašytojų tėviškes, pripirkus instrumentų bendruomenių šventėse grojančioms kapeloms ir suteikus mokestinių lengvatų vietiniams verslininkams, gyvybės bus tik vos vos daugiau. Tarsi seną tolimą giminaitį iš kaimo, pastaruosius 50 metų žiemą ir vasarą dėvėjusį tą patį rudą švarką iki blizgesio nutrintomis rankovėmis, nusivežtumėm į „Akropolį” ir perrengtumėm rūbais iš naujos kolekcijos. Pasiausti į klubą jis vis tiek nenueis, bet tikriausiai ras kelią į autobusų stotį, o prieš išvykdamas namo dar išlenks kelis bokalus ir pames kepurę.

Seirijai, Krikštonys ar Leipalingis gali tapti truputį patogesne vieta gyventi neturintiems kur skubėti pensininkams, o gavusi paramą Varnėnų lentpjūvė įdarbintų dar kelis pagalbinius darbininkus. Bet iš ten kilę jaunuoliai, baigę gimnazijas ir pastudijavę Lietuvos arba užsienio universitetuose humanitarinius ar inžinierinius mokslus, vis tiek neras ką veikti gimtinėje. Gal per dešimtmetį prireiks kelių mokytojų tuštėjančiai pagrindinei mokyklai, vargonininko parapijai ir kokio vyr. specialisto seniūnijai. Darbo vietą mažame miestelyje sau galėtų susikurti šeimos gydytojas, veterinaras arba autoelektrikas, bet penkių teisininkų per metus tikrai nereikės.

Net tuomet, kai mūsų pajamos pasieks Europos Sąjungos vidurkį, mažų miestelių ir kaimų tuštėjimas tebesitęs. Karų, skurdo ir klimato kaitos vejami iš savo šalių migrantai, kaip ir Vakarų Europoje, kursis tik didžiuosiuose miestuose. Ūkininkai jau dabar pratinasi verstis samdydami kuo mažiau darbininkų, o netrukus pradės plisti ne tik automatizuotos gyvulių šėrimo sistemos, bet ir traktoriai bei kombainai, dirbsiantys laukuose be vairuotojų.

Darbo vietų provincijoje padaugėtų tik tuo atveju, jei paplistų mada išėjusiems į pensiją miestiečiams keltis gyventi į kaimą, kur daugiau gamtos, tyras oras ir galima pigiau šildytis malkomis. Jiems reikės ir tas malkas suskaldyti, produktus, užsakytus iš internetinės parduotuvės, į namus atgabenti, žiemą sniegą nukasti, o vasarą veją nupjauti. Paskatinti senjorų kraustymąsi iš miestų galėtų tik gudriai suplanuotas visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, kurio dydis priklausytų nuo apmokestinamo būsto vertės. Jeigu už butą Vilniuje per metus tektų mokėti 800-1000 litų, o namuką kaime - dešimt ar dvidešimt kartų mažiau, tai ne vienas pensininkas susimąstytų, kurių galų jam pasilikti mieste.

Jau girdžiu mieląjį skaitytoją primenantį kraupias vienkiemiuose už 20 litų nukankintų senolių istorijas ir dvejones, kaip po pūgos jie pasieks gydytoją ar parduotuvę. Belieka priminti, kad nusikalstamumo statistika šiuos mitus paneigia ir prastos reputacijos miestų mikrorajonuose nukenčia gerokai daugiau negalinčių apsiginti garbingo amžiaus žmonių, negu kaime. O sukurdami kaime jiems draugišką infrastruktūrą, viešąsias ir komercines paslaugas, dar ir kaime užsilikusiems jauniems žmonėms darbo vietų prigalvosime.

Sunkiausia bus įveikti šiuo metu į pensiją išeinančių pokario vaikų galvose tūnančius stereotipus, kad kaimas - tai ne jaukus namelis po žydinčiomis vyšniomis ir trinkelėmis grįsti takai, o įlinkę it kuino nugara šiferiniai tvartų stogai, neišbrendamas purvas, sumaišytas su vištašūdžiais ir daržų ravėjimas nuo aušros iki sutemų.