Leiskite matyti šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses

Mane visuomet žavėdavo sėkmės istorijos, kai žmogus iš paprastos liaudies vien savo pastangomis arba palankiai susiklosčius aplinkybėms pasiekia aukštumų. Na, ne būtinai įkuria „Facebook” arba išrenkamas galingiausios pasaulio valstybės prezidentu. Pakanka ir kažko paprastesnio - kaimynams pavydą keliančio darbo ar dešrainių kioskelio judrioje vietoje. Kapitalistinės sistemos priešai iš kairės ir kraštutinės dešinės tokių amerikietiškos svajonės įgyvendinimo pavyzdžių nekenčia labiau už liberalizmo klasikų citatas, būtinai primindami, kad pasiseka vienam iš tūkstančių ar milijonų, o kiti visą gyvenimą dirba už minimumą kraudami jiems turtus. Gūdžiais kriziniais 2009-aisiais 52 procentai trisdešimtmečių ir jaunesnių Lietuvos gyventojų  viešosios nuomonės tyrimų bendrovei „Baltijos tyrimai“ sakė, kad jų svajonė – dirbti valstybės tarnyboje. Todėl lietuviškų sėkmės pavyzdžių, kurie visus žavėtų, geriausia ieškoti būtent ten.

Jei ne paslaptingas Seimo pirmininkės Loretos Graužininės sūnaus Eimanto dingimas, taip būtumėm ir nesužinoję, kaip baigęs profesinę mokyklą jaunuolis gavo progą atlikti praktiką Seime ir taip sužavėjo savo kruopštumu Archyvo skyriaus darbuotojus, kad buvo paliktas ten dirbti. Be jokių mamos protekcijų, nes ji vadovauja ne Archyvo skyriui, o valstybei. Vilniaus technikos ir verslo mokykla tikriausiai nieko apie tai nežinojo, nes tikrai būtų panaudojusi šitą sėkmės istoriją savo studijų programų reklamai: „Štai, žiūrėkite, pilnos darbo biržos magistrų ir bakalaurų, o mūsų auklėtiniai Seime dirba”. Prestižinėse gimnazijose dirbantys karjeros konsultantai jau galėtų pradėti siūlyti gabiausiems moksliukams prasitrinti aprasojusius hipsteriškus akinius ir pamatyti, kokias galimybes atveria stojimas į profesinę mokyklą.

Kadangi Seimo pirmininkė ne taip seniai žiniasklaidai išdidžiai kalbėjo, kad jos ir jos šeimos niekaip neveikia net ir interneto šmaikštuolių patyčios, tai toks teigiamo pavyzdžio pateikimas juo labiau jokios žalos padaryti negali. Juk ne visi esam tokie pavydūs, kad šioje sėkmės istorijoje įžvelgtumėm banalų nepotizmą.

Stengiuosi būti taktiškas ir jautrus, todėl nekomentuosiu ir Žurnalistų etikos inspektorės sprendimo, kuriuo Druskininkų savivaldybė pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymą, už mokesčių mokėtojų pinigus leisdama nemokamą savaitraštį, kol kurorto meras negrįžo iš Druskininkams be galo svarbios kelionės į Rusijos Federacijos Altajaus krašto Belokurichos miestelį visai ne mamutų medžioti, o derėtis dėl bendradarbiavimo galimybių. Užtenka, kad savaitraščio, kurį Žurnalistų etikos inspektorė nurodo uždaryti arba paversti nereguliariu, vien apie švietimą rašančiu leidiniu, redaktorė iškart po sprendimo paskelbimo savo „Facebook” paskyroje pasidalino profilio pasivadinusio „Depresija” nuotrauka su rusišku užrašu „Šis pasaulis neteisingas”. Depresija tvirtus kaimo vyrus įveikia, priversdama nusiskandinti alkoholyje, smurtauti prieš artimuosius, o kartais ir prisirišti virvę kur nors kluone ant sijos... O čia tik trapi inteligentiška moteris ilgais šviesiais plaukais. Vadovaudamasis Lietuvos radijo ir televizijos komisijos 2011 m. gruodžio 8 d. Rekomendacija viešosios informacijos rengėjams dėl informacijos apie savižudybes pateikimo, privalėčiau parašyti:  nedvejok, miela Laima, kreipkis pagalbos į specialistus, kol ne vėlu.

Juk taip dažnai mes nesuprantame, kad tomis pačiomis gatvėmis vaikštantis savimi pasitikintis bendrapilietis gali būti gerokai jautresnės sielos asmenybe, negu įsivaizdavome. Štai, pavyzdžiui, stambios Dzūkijos bendrovės „Stamita”, pastačiusios ir valdančios Druskininkų „Snow areną”, generalinis direktorius Andrius Stasiukynas pastaruoju metu kalbinamas žiniasklaidos dažniausiai tada, kai toje arenoje turistai įkalinami užstrigusiuose keltuvuose arba juos išgąsdina kaukianti priešgaisrinė signalizacija, iškart pažadinanti asociacijas su tragiškais Rygos įvykiais. Ir aš į laikraštį dėjau žinutę, kaip „Stamitos” darbuotojai jiems neišmokėtas algas prisiteisė per Alytaus darbo ginčų komisiją. Tokiu nelengvu metu A.Stasiukynas staiga pademonstruoja jautrią širdį ir labdaringo renginio aukcione visus nustebina už 150 litų vertės keramikos kūrinį sumokėdamas didžiausią kainą - 850 Lt. Juk ne sau, sergantiems vaikams. O mes čia apie kažkokias neišmokėtas algas... Siaubingai nejautru.

Kalėdos - stebuklų metas, tai gal jau dabar, per Adventą, paglostęs gyvas aveles Druskininkų prakartėlėje, galiu iš ciniško „dešiniojo trolibano” rašeivos persikūnyti į mielą ir empatišką svetimam sielos skausmui provincijos žurnalistą, matantį vien šviesias, minkštas ir pūkuotas gyvenimo puses? Sakote, nepavyks, netinka prie snukio? Bet juk galiu bent pabandyti.