2012 m. lapkričio 22 d., ketvirtadienis

Kaip parduoti Pasaulio pabaigą


Kai televizinės reklamos jau taikosi priminti apie nenumaldomai artėjantį kalėdinių pirkinių metą, lapkričio pabaigos pilkuma atrodo dar niūresnė. Būtų galimybė pasiimti atostogas – mielai prasivartyčiau bent porą savaičių po palmėmis ant šilto smėlio, prie tobulai žydrų vandenų ir grįžčiau tik tada, kai visos eglutės jau bus papuoštos, o ministrai ir Seimo komitetų pirmininkai patvirtinti. Bet juk negaliu, nes kaip tik tuo metu numatyta Pasaulio pabaiga, o tokiam įvykiui reikia deramai pasiruošti.

 Po to, kai Prancūzijos Biugarašo miestelio valdžia egoistiškai uždarė priėjimą prie kalno, ant kurio būsiantieji, pasak kažkokių aiškiaregių, gruodžio 21-ąją išvengs majų numatytos Paskutiniojo teismo dienos, kur nors važiuoti nebeliko entuziazmo. Todėl iškart rašau savo „Facebook” ir „Google plus” profiliuose, kad viena Čepkelių raisto aiškiaregė pakuždėjo, jog yra dar viena vieta, kur galima bus išgyventi Pasaulio pabaigą, kuri, lyg tyčia, parduodama. Ir pabendrinu savo skelbimą apie parduodamą sodybą. Virtualūs draugai spaudo „Patinka”, šmaikštauja komentaruose, bet pirkti neskuba. Atsiranda besipiktinančių, kokia, matai, čia Pasaulio pabaiga, jeigu jos įmanoma išvengti. Reikalauja socialinio teisingumo, kad visi mirtumėm iškart ir niekas neturėtų privilegijų kaip nors to išvengti. Viena labai mandagi draugė bando derėtis su likimu, klausdama, ar netiktų pigesnis už sodybos pirkimą variantas – gal nuo Pasaulio pabaigos pavyktų pasislėpti Merkinės piramidėje? Gėdinu ją, kad, artėjant Paskutiniojo teismo dienai, netinkamas metas derėtis. Siūlau imti paskolą sodybai pirkti, nes, Pasauliui pasibaigus, grąžinti tikriausiai nebereikės.

Nelengva su tokiais gudručiais bendrauti. Kartą kitą pralindęs be eilės pasų poskyryje ar poliklinikoje, apvažiavęs stovinčių spūstyje automobilių koloną kelkraščiu, atgaline data įteisinęs nelegalų statinį, žmogus pajunta, jog yra apsukresnis, gudresnis už kitus. Tada be ilgo ir sunkaus gydymo tiesiogine ir perkeltine prasme daužant per nagus, kišamus, kur nepriklauso, tokio žmogaus jau nepakeisim. O kai kurie gudručiai jau būna sugadinti nepataisomai. O gal reikėtų rašyti išmanučiai? Kažkodėl seną specialiųjų agentų filmus parodijavusį televizijos serialą ir 2008 m. jo kino perdirbinį „Get Smart” mums vertė „Ieškokit Gudručio”, o „smartphone” rekomenduojama vadinti išmaniuoju telefonu.

Riba tarp tokio išmanumo, kai mūsų tėvai nutrūkusį „žiguliuko” generatoriaus diržą autostrados pakelėje pakeisdavo susuktomis pėdkelnėmis, ir šeima sėkmingai pratęsdavo kelionę į išsvajotąją Palangą, ir tokio, kai apsiklijavę kūną cigarečių pakeliais važiuodavome į Lenkiją jų parduoti, išsitrynė kažkaip nejučia. Gal todėl nei Darbo partijos, nei „Drąsos kelio” lyderių bandymai nuo teismų dangstytis neliečiamybe ar medikų pažymomis nekelia visuotinio pasipiktinimo. Leonido Brežnevo laikų prisitaikėlių kartai žmogaus sugebėjimas apeiti įstatymus ir „išdurti” sistemą kėlė ne pasipiktinimą, o susižavėjimą ir pavydą, todėl ir savo vaikus jie taip išauklėjo. Nebandykite pasakyti jiems, kad imdami pašalpą ir tuo pat metu nelegaliai dirbdami, vagia iš sąžiningai mokesčius mokančių kaimynų - jie to tiesiog nesupras. Nepaimti to, kas pagal įstatymą „priklauso” – nepateisinamas naivumas.
Pastebėjau paradoksą, kad visi tie gudručiai, vasarą tebevažinėjantys nudėvėtomis žieminėmis padangomis, nes juk gaila išmesti, keliaujantys per pusę miesto į parduotuvę, kurioje centu didesnė akcija trečios rūšies dešrelėms, ir apvažiuojantys jus kelkraščiu, toli nenuvažiuoja. Prie kito šviesoforo jie vėl atsiduria šalia jūsų, kantriai laukusio eilėje. Skaičiuodami centus neturi laiko uždirbti litus. O mažomis gudrybėmis užimtoje galvoje nebėra vietos didingiems sumanymams ir verslo planams. Iš smulkių įmonėlių į pasaulines korporacijas išaugusių verslų sumanytojai šiame amžiuje dažniausiai būna genialūs svajotojai ir drąsūs savo svajonių įgyvendintojai, o ne PVM susigrąžinimo už fiktyviai eksportuotas prekes virtuozai.

Jeigu jaučiate, kad pasikeisti jums jau vėlu ir likusį gyvenimą vis tiek klijuosite prekybos centro kasininkių kartu su čekiu duodamus lipdukus, o darbe, kolegoms nematant, kaskart nusivyniosite pusė rulono tualetinio popieriaus, kad galėtumėt jį parsinešti namo, tai bent nenuodykite savo beviltiška pasaulėžiūra vaikų. Ne pirmą kartą rašau, kaip mane džiugina karta, gimusi jau laisvoje šalyje, nepamenanti pasaulio be interneto, nebejaučianti jokių kalbos ir kultūrinių skirtumų barjerų. O be eilės bandančių lįsti gudručių skaičių sparčiausiai mažina viešųjų paslaugų perkėlimas į internetą, nes, pavyzdžiui, elektroninė deklaravimo sistema maišelio su brendžio buteliu ir saldainių dėžute arba vokelio neužuodžia.