2012 m. lapkričio 29 d., ketvirtadienis

Gėda būti vadinamam druskininkiečiu


Rudens ir žiemos sandūroje ir dar per pilnatį geriau kalbėti ne apie valdžių, o apie klimato kaitą. Nes tapti Kultūros ministru šią savaitę aš jau atsisakiau. Nesvarbu, kad niekas nesiūlė, atsisakiau iš anksto. Tas retorinis atsakymas reiškia, kad atsisakau suprasti, kaip galima tyčiotis iš rimtų dalykų, manant, jog šiai sričiai gali vadovauti bet kas, ką tik bent iš matymo pažįsta vadovas partijos, kuriai dalinantis ministerijas atiteko ministro portfelis.

Iš klimato kaitos tyčiojamasi ne ką mažiau ciniškai.
„O kaip kitaip galima vertinti, kai Aplinkos ministerija skiria 6 mln. keltuvo įrengimui Druskininkuose iš Klimato kaitos specialiosios programos. Pasirodo, tai daroma „siekiant sumažinti transporto priemonių sukeliamą taršą“. Viso kartu su savivaldybės pinigais – 12,5 mln. Lt. Ar reikia didesnio pasityčiojimo iš aplinkosaugos?”- klausia nepriklausomas aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus.

Net ir tie druskininkiečiai, kuriems vandens parko ir slidinėjimo arenos statybos neatrodė labai simpatišku nukrypimu nuo prieš porą amžių pasirinktos gydomojo kurorto orientacijos, pamatę, jog tam pavyko gauti dešimtis milijonų ES struktūrinių fondų lėšų, nutilo ir plojo atidarymo juosteles karpančiam merui. Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, o čia juk beveik dovana – grąžinti pinigų nereikės. Suvokimas kad Europos Sąjungos biudžetas yra mūsų visų bendri pinigai nebūdingas net ir gerokai ilgiau už mus toje bendrijoje pabuvusių šalių gyventojams, tai ant druskininkiečių dėl tokio požiūrio lyg ir nevalia pykti. Savų pinigų į tokius objektus niekas, mokantis juos suskaičiuoti, žinoma, neinvestuotų. Net ir skolinti šių projektų vystytojams ėmėsi tik „Snoras”. Bet ES struktūrinių fondų lėšos tam ir skirtos, kad atsirastų galimybė sukurti infrastruktūros objektus, kurių verslas nesiima.

Taip dešiniajame Nemuno krante atsirado Druskininkų vandens parkas, o kairiajame – „Snoras snow arena”, vėliau tapusi tiesiog „Snow arena”. Abu krantus sujungė naujutėlis tiltas, dviračių ir pėsčiųjų takai. Palikai automobilį stovėjimo aikštelėje ir vaikščiok, mink pedalus, kvėpuok pušynų oru... Dabar jau neprisiminsiu, kada pirmą kartą buvo paskelbta idėja, kad tarp šių dviejų objektų dar reikia keltuvo tiems, kurie tingi nuvilkti savo parko pirtyse išvanotas subines iki slidinėjimo trasos kasų. Aš pats išgirdau ją iš mūsų mero, kalbėjusio apie tai iškart per kelias radijo stotis. Kadangi ankstesnės jo svajonės skambėjo ne ką mažiau utopiškai ir vis dėlto buvo įgyvendintos, keltuvas su skraidančiomis virš miesto gondolomis ypatingai iš jų neišsiskyrė. Paskui dar buvo dirbtinės jūros vizija, tai viskas kaip ir dera viens prie kito. Bet lėšų šaltinis – visai kita tema. Tai mažų mažiausiai primena sraigtasparnių Karinėms oro pajėgoms pirkimo už daugiabučių renovacijai numatytas lėšas istoriją. Galbūt reikalinga, bet taip ciniškai „pritempta”, kad nesunku įsivaizduoti, kaip kokiam nors autentiškam vietiniam žaliajam dėl to tampa gėda būti vadinamam druskininkiečiu. Tai lyg parkavimasis prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelės neįgaliųjų vietoje, teisinantis, kad, pastačius automobilį toliau, bus sunku alaus dėžę iki jo atsinešti.

Šį kartą nesiimsiu ginčyti klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos, pamažu tampančios kone religine dogma. Jeigu jau darome prielaidą, kad ji yra teisinga, ir prisidedame prie žmonijos pastangų tą kaitą lėtinti, mažinant šiltnamio dujų išmetimą, daug ko atsisakydami ir apmokestindami savo vartojimą per įvairius taršos mokesčius, galėtumėm tikėtis, kad sukauptos lėšos bus naudojamos paisant elementaraus padorumo. Kažkaip net truputį banalu siūlyti pasižiūrėti į musėmis aplipusias alkanų dėl klimato kaitos dykumėjančios Afrikos vaikų akis arba pirštais rodyti į milijonus kylančio vandenyno iš namų genamų Bangladešo pakrančių gyventojus. Jeigu visi su klimato kaita kovos statydami sau naujus pramogų objektus, kuo iš esmės yra Druskininkų keltuvas, nė nepajusime, kada visi tie be namų ir duonos likę tolimų kraštų žmonės atsidurs jūsų kieme.

Nepripažįstantieji klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teorijos bent jau elgiasi sąžiningai, užsirašydami ant savo rajų visureigių „F... the fuel economy!”. Mes, druskininkiečiai, taip nemokame – statome slidinėjimo trasas vietoje iškirsto miško „pakoregavę” draustinio ribas, bet tuo pat metu pirmieji Lietuvoje imamės organizuoti „Žemės valandą”, simbolinei valandai demonstratyviai išjungdami šviesas. Veidmainystė jau senokai tapo pas mus vyraujančia ideologija, todėl galiu neabejoti, kad ir nemaža šio straipsnelio skaitytojų dalis nė nesupras, ko aš čia „priekabiauju” – juk džiaugtis reikėtų, kad žmonės sugeba taip apsukriai pasinaudoti galimybėmis, stato, kuria, o ne kliedesius rašinėja. O klimatas... Kam tai rūpi, va tuoj pradės snigti, tai kur tas visuotinis atšilimas pradingo.