Kam Svajonių Viktoras yra idealus darbdavys?

„Delfi” paskelbti įdomūs „Spinter tyrimų” apklausos duomenys. Lietuvos žmonės rinko geidžiamiausią darbdavį ir juo tapo... Na, taip, tas pats ponas Viktoras. Ir tai po visų užuominų apie vokelius bei algų dydžius jo šeimos kontroliuojamose įmonėse. Bandau įsivaizduoti darbuotoją, kuriam teikia malonumą darbas pas familiarų su slavišku akcentu kalbantį Šeimininką ir nelabai kas mintyse nusipiešia, išskyrus triskart išsiskyrusią priešpensinio amžiaus krekenaviško sudėjimo varguolę, žvygaujančią iš džiaugsmo dėl kiekvieno darbdavio paplekšnojimo per jos kumpius. Matyt gyvenu kitoje planetoje, nes dauguma mano draugų geriau sutiktų dirbti kokiame UAB „PVM grobstymas” arba už bedarbio pašalpą „šieną ravėti”.

Sąmoningai čia neminėsiu minimalios algos dydžių, nes jų didinimas ne Viktoro-darbdavio, o Viktoro-politiko pažadai ir tiesiogiai su aptariama apklausa nesisieja, nors sunku būtų teigti, kad niekaip neįtakojo jos rezultatų.

Kaip besistengtų verslo konsultantai ir asmeninio ugdymo treneriai įteigti, kad kone kiekviename iš mūsų galima pažadinti verslininką, žmonių, kurie vaikystėje svajojo būti gaisrininkais, kosmonautais, autobusų vairuotojais, odontologais ar muzikantais yra gerokai daugiau, negu tvirtai žinojusių, kad tarp aštuonioliktojo ir dvidešimtojo gimtadienio uždirbs pirmąjį savo milijoną. Dauguma tų, kurie privačiuose pokalbiuose ir interneto komentaruose dalinasi išgyvenimais, kaip yra engiami bei išnaudojami darbdavių, patys jokio verslo pradėti negalėtų. Ir visai ne todėl, kad neturi pinigų verslo pradžiai, nežino, kur jų palankiomis sąlygomis pasiskolinti ar pavogti, ką, jų manymu, kažkada padarė visi darbdaviai. Net ir išlošę loterijoje milijoną jie verslo nepradeda, tik geriausiu atveju pasigerina savo buitį, bet dažniau išskolina nepajėgiems grąžinti giminaičiams, prageria arba padovanoja telefoniniams sukčiams.

Sėkmingų verslų šeimininkai, atvirkščiai, pasakodami savo sėkmės istorijas prasitaria pradėję nuo visiškai nedidelių sumų ir sėkmingai išauginę kapitalą. Taip pat ir todėl, kad nepermoka savo darbuotojams daugiau, negu jų darbas vertas. Jei visi plėtos verslus, kas tuomet gesins gaisrus, vairuos autobusus ir taisys mums dantis? Todėl dauguma už atlygį dirba kitiems. Tada galime susitelkti į tai, ką mokame daryti geriausiai, ir nesukame galvos, dėl darbo organizavimo, logistikos ir mokestinių problemų. Jeigu būčiau pasirinkęs dirbti ne tokiame mažame provincijos laikraštėlyje, kur pats rašau projektus įvairiems fondams, fotografuoju, maketuoju ir laikraščius po parduotuves išvežioju, galbūt mano straipsniai būtų jums įdomesni, kalba vaizdingesnė, o išvados ne tokios mizantropiškos. Tik man pačiam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbu dabar. Profesionaliam bet neversliam darbuotojui reikia profesionalaus darbdavio, žinančio, kada ir ko iš jo galima reikalauti ir kokias sąlygas privalu sudaryti, kad darbo našumas nenukentėtų. Ne vergvaldžio ir ne sektos pranašo, o gabaus verslo administratoriaus.

Sovietmečiu buvo toks anekdotas: „Jie apsimeta, kad mums moka, o mes apsimetame, kad dirbame”. Neišduosiu ypatingos paslapties tvirtindamas, kad nemaža dalis darbuotojų eina į darbą visai ne gaisrų gesinti ar dantų taisyti ir netgi ne pinigų užsidirbti. Jie ateina socializuotis. Susitikti su kolegomis ir klientais, aptarti asmeninio gyvenimo smulkmenas, sporto ir žūklės naujienas, pakirkinti buhalterę ar referentę iš gretimo skyriaus, išgirsti gandų apie artėjantį etatų mažinimą. Kuo didesnė įmonė ar įstaiga, kuo jos darbuotojų alga mažiau siejama su darbo rezultatais, tuo daugiau tokių žmonių joje susikaupia. Valstybės įstaigose ir savivaldybėse jie neišvengiamai sudaro daugumą, ir jokia politinio pasitikėjimo pareigūnų kaita neprivers jų dirbti daugiau, negu yra neišvengiamai būtina.

Tokioje pelkėje tvyro stingdantis nuobodulys ir tyliai sėdėdamas priimamajame gali pajusti, kaip laikas ir erdvė virsta kažkokiais bekvapiais ir beskoniais drebučiais. Tyliai sendamos tokioje aplinkoje, seniai išviję savo nevykėlius prasigėrusius vyrus arba nė nepastebėję, kada jie pabėgo į emigraciją arba pas jaunesnes, bet taip ir neįgiję feministinės savigarbos, moterys pradeda manyti, kad vulgarūs seksistiniai juokeliai jau geriau negu jokio dėmesio. Nes juk kiek čia beliko, kol jos taps vienišomis piktomis pensininkėmis, įkalintomis vienodose daugiabučių celėse su senais televizoriais ir beveisliais šunimis.

Svajonių Viktoras, kurio įvaizdį sukūrė komercinių televizijų infošou žanro laidos, ir jis pats nuosekliai stengiasi palaikyti, joms tikrai yra darbdavio idealas. Kaip ir bet kokias ambicijas seniai praradusiems jų vyriškos lyties bendradarbiams, kuriuos nuoširdžiai erzina vakarietiškus universitetus baigusių naujųjų vadovų bei vadybininkų karta, paskui kuriuos net mintimis jie nepajėgia suspėti. Tas Viktoras kitoks, savas, jo akcentas ir sovietinių anekdotų frazeologija simbolizuoja senų gerų laikų administravimo tradicijos tęstinumą. Kai nereikėjo vaidinti, kad moki dirbti kompiuteriu ar kalbi angliškai, toleruoji visų rasių ir orientacijų atstovus. Svajonių Viktoras supras ir užjaus, jei po gimtadienio arba kavaleristų dienos ateisite į darbą plyštančia galva ir jokiais dezodorantais neužgožiamu pagirių aromatu. Svajonių Viktoras nieko bendro neturi su tikruoju politiku Viktoru Uspaskich ar jo šeimos valdomais verslais. Jis yra pasakų, kuriomis tebetiki suaugę dėdės ir tetos, personažas.