Tarpušvenčių atostogos išgelbės nuo prievolės bučiuotis su apsiseilėjusiais bendradarbiais

Įpusėjus gruodžiui pats laikas pagalvoti apie Tarpušvenčių atostogas. Žinoma, jeigu ketinote per šventes skristi prie šiltų jūrų arba rezervuotis viešbučio kambarius Druskininkuose, tai galvoti reikėjo maždaug per Velykas. Bet aš ne apie tai. Norėjau pasakyti, kad nesuprantu, kodėl nemaža dalis darbdavių vis dar mano, kad, eidami į darbą laikotarpiu tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų, jų darbuotojai sukurs kažką daugiau, negu šampano taurių šukes.

Tos kelios dienos, įsiterpę tarp Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų formaliai yra darbo dienos, bet prisipažinkime - argi mes per jas dirbame. Žinoma, jeigu esate maršrutinio autobuso vairuotojas, budintis chirurgas ar naktinio baro striptizo šokėja, geriau iškart pasiieškokite kalendoriaus, kuriame jokios šventės nepažymėtos. Jeigu esate migrantas iš tolimo krašto, gyvenantis pagal mėnulio kalendorių arba skaičiuojate metus ne nuo Kristaus gimimo, o nuo Didžiojo sprogimo, galite apsimesti, kad jums nesuprantamas čiabuvių pamišimas, verčiantis juos pačiu tamsiausiu ir bjauriai šaltu metų laiku apkabinėti spygliuotus medžius blizgančiais daiktais, dainuoti vaikiškas daineles, keistis nereikalingais daiktais ir išpleškinti į dangų sprogmenis, kurių pakaktų nedideliam karui laimėti. Sutarkime, kad jūs bent jau neapsimetinėsite, jog vietiniai papročiai jus kažkaip įžeidžia, o mes neversime jūsų iki paryčių gerti kartu.

Darboholikai ir jų buhalteriai retkarčiais skundžiasi, kad Lietuvoje mes ir taip turime tiek daug švenčių jog dirbti kaip ir nebelieka kada. Kliedesiai. Jeigu noriu dirbti 24 valandas per parą, jokia darbo inspekcija man neuždraus užmigti veidu į klaviatūrą tarp tuščių energetinio gėrimo skardinių ir atšalusios picos nuograužų. Bet mokėti algą žmonėms, už tai, kad tarpušvenčių dienomis jie stenėdami nuo įstrigusių žarnyne išvakarėse sušlamštos kalėdinės žąsies kaulų susirenka darbovietėje, porą valandų imituoja kažką svarbaus veikiantys, o po pietų jau drąsiai krauna ant stalo iš namų susineštą butelių artileriją, yra nepateisinamas išlaidavimas. Juolab, kad toli gražu ne visiems malonumą teikia pareiga vaidinti elnią korporatyviniame vakarėlyje ir iššovus šampaną bučiuoti seilėtą triskart vyresnio bendradarbio snukį.

Priversti juos tomis dienomis imti atostogas tikriausiai būtų neteisėta, be to, keliomis dienomis sutrumpėtų dažniausiai vasarą imamos kasmetinės atostogos ir iš jų grįžtumėte į darbą nepailsėję. O kam reikalingas pervargęs darbuotojas? Tokie nuspaudžia šešis nulius, vietoje vieno, pervesdami pinigus į indėlininko sąskaitą, priduoda signalizaciją kartu su kabinete likusiais kolegomis ir atvažiavę saugos tarnybos darbuotojai, mojuodami ginklais, anuos suguldo nosimis į parketą. Nepailsėję darbuotojai staugia ant klientų ir, vietoje grasinančio įspėjimo, išsiunčia konkurentams įmonės artimiausio tūkstantmečio plėtros planus, juodąją buhalteriją nuneša į Valstybinę mokesčių inspekciją, o baltąją paslepia žiurkių pilname rūsyje arba sukūrena židinyje.

Todėl paprasčiausia išeitis būtų paskelbti visą laikotarpį nuo Kūčių iki Naujųjų metų nedarbo dienomis ir leisti žmonėms ramiai švęsti. Tik nereikia gąsdintis, kad dėl tokio švenčių sujungimo iškart pagausės keliuose girtų vairuotojų, buitinio smurto ir gaisrų, sukeltų lovoje su cigarete užmigusių degradų. Mes neturime pagal juos reguliuoti gyvenimo visiems. Jeigu kam nors Dievas davė tik stuburo smegenis, o į kaukolę pribėrė kūčiukų, ir ta per klaidą vairuotojo pažymėjimą gavusi būtybė trečią Kalėdų dieną neišsiblaiviusi išvairuos į kelią surūdijusį kibirą, tai bus puiki proga iš jos tą vairuotojo pažymėjimą atimti ir dar skirti tokio dydžio baudą, kad antstoliai nuvilktų net ir priperstus apatinius rūbus. Kuo greičiau taip nutiks, tuo geriau visiems. Kategoriškai nepritariu nuomonei, kad privalome pataikauti bukumui, nevalyvumui ir prastam skoniui, nes tai paverčia juos norma. Kažkada, kai dukra buvo visai maža, mūsų namuose apsilankęs neseniai iš Danijos grįžęs lietuvis nusistebėjo, kodėl neuždangstėme elektros instaliacijos rozečių, juk vaikas gali ką nors į jas įkišti ir nusitrenkti.

„O kodėl turėtų kišti. Pasakiau, kad negalima, ir nekiša,”- atsakiau, bet abejoju, ar tai jį įtikino.

Bet juk pasakiau, ir dukra suprato. Kodėl tuomet turėtumėm, pavyzdžiui, mokėti už lipančių ant vos spėjusio užsitraukti ledo žūklės maniakų gelbėjimą? Jeigu hidrometeorologai įspėja, kad ledas dar plonas ir juo vaikščioti negalima, tai įlūžęs ir paskambinęs bendruoju pagalbos telefonu turėtumėte išgirsti garsų juoką ir pasiūlymą rezervuoti karstą laidojimo paslaugų įmonėje. Jeigu jie žinos, kad kiekvieną kartą susilauks pagalbos, tai vėl ir vėl lips ant to trūkinėjančio ledo. Pradžiai galima būtų bent jau išieškoti iš jų gelbėjimo išlaidas - sraigtasparnio kurą ir visą kitą. Nes ekstremalių nuotykių ieškojimas tiesiog privalo būti vien nuobodžiaujančių turtuolių, kurių jau nebedžiugina jokia kita veikla, užsiėmimu. Užsimokėjai ir žvejok, skęsk, skambink gelbėtojams. O varguoliams yra „Krizės” žuvies piršteliai.