Ar per šventes paaukoti centai atperka nuo pareigos mylėti artimą?

Čia yra mano Kalėdų pušis. 

Paklausite, kodėl ne eglė? 

Todėl, kad pušis man labiau patinka.

Kalėdų naktį, pasak katalikiškos tautosakos, mums suprantama kalba prabyla tvarte laikomi gyvuliai - galiu nueiti ir pasiklausyti, jeigu nebūtų taip šalta ir takas per kiemą užpustytas. Tačiau, nutaisę teisuolišką miną, nė nebandome suprasti tų, kuriuos patys pavadinome „antrąja Lietuva” ir nurašėme į negebančią išbaubti nieko rišlaus skeltanagių bandą.

Švęsdamas Jėzaus gimtadienį ant Kūčių stalo puodelio su šių metų populiariausia fraze „Duskit pavidolei” tikriausiai nedėsiu, nors ir jaučiuosi dėkingas jį padovanojusiam šios frazės sumanytojui. Nejauku kažkaip. Mat mūsų religijos įkūrėjas bičiuliavosi su visokiais marginalais ir vis sulaukdavo dėl to priekaištų iš respektabilių visuomenės narių. Todėl Kalėdų laiku, anot Marijono Mikutavičiaus, „ant gerumo pramuš”, tai yra dairomės nebrangių ir komfortabilių būdų patenkinti savo poreikį jaustis geradariais. Geriausia nusiųsti mokamą SMS žinutę kokios nors televizinės labdaros akcijos rengėjams. Keli litai nuskaičiuojami automatiškai, rodomi gražiai sumontuoti sergančių vaikučių veidai, stambiu planu rieda ašara švariai nuplautu veidu. Jokių prastų kvapų, rizikos užsikrėsti, emocijų dozė saikinga. Galima įsidėti į parduotuvės vežimėlį prekę, kurios etiketėje pažymėta, kad pelno dalis skiriama kokiam nors kilniam tikslui. Arba prie kasos suberti baltus centus į „Maisto banko” dėžutę, kad neplėšytų piniginės.

Jei valdote po visų krizių dar gyvą versliuką, galima netgi prisidėti finansiškai prie kokios nors Kalėdinės sriubos akcijos arba įteikti dovaną „Bėdų turgaus” bėdžiams. O jeigu esate politikos arba pramogų verslo įžymybė, tiesiog privalote nusifilmuoti su dovanų maišu arba dideliu pliušiniu meškinu lankydamas valstybės globojamus vaikučius. Apsaugok, Viešpatie, nebandysiu jums įrodinėti, kad tai yra kažkas blogo. Reikia ir tų suaukotų centų, ir didžiojo meškino, ir sriubos. Bet viso to labiausiai reikia patiems aukotojams, ypač per Kalėdas, nes tai nustelbia nerimą, kad panieka tiems, kam šiame gyvenime nepasisekė, ne taip jau patiktų tam barzdotam ilgaplaukiui iš Nazareto, kuris drauge valgė, gėrė ir svarbiausia, nuoširdžiai šnekėjosi ne su savo meto intelektualais, o su žvejais, muitininkais, kekšėmis ir valkatomis. Baisiai nesolidu, jiems netgi kalbėti reikėjo primityviais ūkiškais palyginimais, užuot diskutavus graikų filosofų išgrynintais terminais.

Atsisakymas suprasti ir nenoras kalbėtis su „antrąja Lietuva” politikams, prisiekinėjantiems ištikimybę krikščioniškoms vertybėms, šiemet kainavo jų postus. Negausūs kairieji intelektualai, deklaruodami rūpinimąsi diskriminuojamomis visuomenės grupėmis, savo ruožtu, neslepia neapykantos savanoriškai nepriimantiems tolerancijos vertybių buduliams ir gražuliams. Antrąja Lietuva, runkeliais, varguoliais ir dar įmantriau vadinama visuomenės dalis rinkimų metais gali būti viliojama populistiniais pažadais, bet niekas jų nuoširdžiai nemyli.

Jėzus juos vadino „mažutėliais”, bet ir tada jie buvo pikti, dvokiantys, nesuprantantys savo bukumo ribų. Ir tada jie slėpė mokesčius, tingėjo dirbti, o tą, kurį vieną dieną šlovino kaip savo karalių, kitą jau reikalavo kalti prie kryžiaus.

Ir nors šiemet ne kartą rašiau jums kaip visiškas mizantropas, kuriam medis svarbiau už žmogų, ir džiaugiausi, kad Lietuvoje lieka vis mažiau gyventojų, sėdėdamas prie Kūčių stalo tyliai prašysiu Viešpaties dovanos sugebėti suprasti ir krikščioniškai mylėti tuos, kuriuos sunkiausia mylėti. Net ir tuos, kurie interneto komentaruose kas savaitę tyčiojosi iš mano barzdos.

Daugmaž kiekvienas mylime savo vaikus, tai jau kažkaip užkoduota mūsų prigimtyje. Mylime tėvus ir senelius, ypač, kai jų netenkame. Meilės žmonai čia neminėsiu, nes jai labiau patinka, kai apie tai išgirsta asmeniškai, o ne perskaito spaudoje. Galime mylėti ir būti gerais savo draugams, bendraminčiams, bendražygiams. Nesunku mylėti tuos pagalbos prašančius nepažįstamus vaikučius iš televizoriaus, bet kaip krikščioniškai mylėti prekybos centro tarpduryje iš jūsų centų kaulijantį alkoholiką? Norite dar radikaliau - pabandykite pajusti krikščionišką meilę telefoniniams sukčiams, naujus mokesčius įvedantiems politikams, niekuo dėtus praeivius traiškantiems kelių ereliams arba pedofilams. Ne toleruoti, o pamilti.