Kai tunelio gale nėra šviesos

Dabar jau visos šventės pasibaigė, išeikvotos petardų ir fejerverkų atsargos ir tik kur ne kur ant nespėtų nupuošti nutriušusių eglučių ir pakelės užeigų pastatų dar spingsi užsilikusios lempučių girliandos, siūbuojamos vien šlapdribą ir lietų nešančių vėjo šuorų. Tokiu metu reikia išties nemažai pastangų, kad keliomis minutėmis ilgesnė diena ar padidėjusi minimali alga įkvėptų optimizmo. Bet būtent nuo mūsų visų lūkesčių priklausys, kokie mums bus šie metai.

Gyveno savo trobelėje prie Merkinės žmogus, ir niekas jo ypatingai nepasigesdavo. Poetas - ne koks santechnikas ar autoeletrikas, kurio prireikia, kai tik automobilyje kas nors sukvailioja arba vanduo iš čiaupo nebėga. Bet kai jis, mūsų Stasiukas, ėmė ir pradingo, prislėgė toks negeras jausmas, toks akmuo ant širdies, kuris, jaučiu, nenusiris, kol nerasim jo gyvo ar, neduok Dieve, jau nebe. Čia aš apie Stasį Stacevičių, dingusį prieš visas šventes, net ir prieš Pasaulio pabaigą. Išėjusį į pūgą ir iki šiol nesurastą.

Iškart jums prisipažinsiu, kad ir kitu metu man įtartini visi, kiekviena proga raginantieji mąstyti pozityviai. Kiekvienam bankrutavusiam verslininkui, sunkia liga susirgusiam ar artimąjį praradusiam žmogui būtinai kas nors tai pasako. Kas gali būti paviršutiniškiau už jokių negandų neįveikiamą optimizmo kultą. Jis gali paskatinti mus taškyti pinigus, kurių dar neuždirbome, vienadieniam šlamštui, kurio mums nereikia. Nes juk rytoj bus dar geriau, negu šiandien. Pamenate tuos 2006-2008 m. nekilnojamojo turto agentus, kurie užsispyrusiai jums tvirtino, kad butai brango ir brangs, o jokio kainų burbulo nėra ir būti negali? O juk ir brango. Tai buvo trumpas tarpsnis tūkstantmetėje Lietuvos istorijoje, kada mes buvome išties optimistiškai nusiteikę, guvūs ir energingi. Visai kitokie, negu įprastas lietuvio žemdirbio - Rūpintojėlio prototipo arba čiurlioniškai melancholiško intelektualo įvaizdis. Už tai gavome per nagus taip, kad maža nepasirodė. Nėra jokio pagrindo patikėti, kad šiame amžiuje toks optimizmo blyksnis dar pasikartos.

Senstanti visuomenė nėra linkusi imtis radikalių permainų, rizikuoti ir pasitikėti savo galimybėmis. Ir nepasakokite man, kad kokia nors šeimos politika gali priversti mus visus tapti daugiavaikiais. Mes tam jau per seni, pernelyg civilizuoti, sotūs ir išsilavinę. Pati būtinybė perduoti būsimoms kartoms kiek įmanoma daugiau savo DNR vis dažniau suvokiama tik kaip beprasmis pirmykščių būtybių instinktas. Jei po mirties nieko nėra, tai koks skirtumas, kas paveldės mano sukauptus rakandus. O jei yra, tai kodėl turėčiau pirmiausiai rūpintis biologiniu savo rūšies pratęsimu, o ne sielos nemirtingumu. Jei kunigystė ir vienuolystė atmeta pačią giminės pratęsimo idėją, kaip mažiau reikšmingą už dvasinius tikslus, tai kodėl tai turi būti svarbu pasauliečiams?

Dar mažiau galimybių ką nors įkvėpti dideliems darbams turi tautos interesų ir tautinės tapatybės sureikšminimas. 2012 m. Seimo rinkimų rezultatai akivaizdžiai liudija, kad polinės jėgos, kurios rėmėsi vien lietuviška tautine idėja, o ne kuria nors šiuolaikine politine ideologija, nebeturi jokios galios patraukti paskui save rinkėjus. Apeliavimas į hipotetines grėsmes lietuvių kalbai ar mūsų valstybingumui skamba taip neįtikinamai, kad dažniau sulaukia pajuokos, o ne pritarimo.

Ir dar yra nuovargis. Toks, nuo kurio negelbsti jokios atostogos, poilsis ar SPA procedūros. Sunkumas, tarsi nešiočiau visų iki manęs gyvenusių kartų nesėkmių patirtį. Juk taip lietuviška yra nuspręsti karūnuotis ir mirti nesulaukus karūnos, perskristi Atlantą ir sudužti artėjant prie namų, surasti investuotojus amžiaus projekto - atominės elektrinės - statybai ir jos atsisakyti. Tos prasmegusios Raigardo didybės varpai, skambėjimu primenantys apie save iš po žemių, ne žadina, o tik varo į neviltį. Kitaip jau nebus, čia Lietuva. Ne mes vieni tokie, visa senoji Europa, pavargusi nuo savo praeities naštos, ironijos ir intelektualumo, nesugeba nei kariauti, nei mylėti, nei daugintis.

Jei nėra šviesos tunelio gale, pats ėjimas juo gali virsti žaisminga pramoga. Jei neturime ateities, tai likusį mums laiką galime būti bent jau sau įdomūs. Puotos maro metu įvaizdis, kai gerai pagalvoju, nėra jau toks visai nepatrauklus. Juk galėtų būti ir ne puota, o kažkas gerokai nykesnio. Vėlyvosios Romos ir Abiejų Tautų Respublikos, suvokiančių savo irimą, bet negalinčių jo sustabdyti, žlugime matau gerokai daugiau žavesio, negu buvo jų klestėjime. Juk ir mano Druskininkus kurortu paskelbė ne karingasis Vytautas ar Gediminas, o dekadentiškasis paskutinis mūsų valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis.