2013 m. sausio 31 d., ketvirtadienis

Rainius neneigia kaltės dėl emigracijos ir klimato kaitos


Jeigu dar nesirgote gripu, tai ilgai laukti nereikės, nes epidemijos lygis jau pasiektas net ir tuose Lietuvos užkampiuose, kur, jeigu tikėčiau emigracijos baubu mus gąsdinančiais viešųjų debatų „Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“ dalyviais, sirgti jau nėra kam. Jeigu pabandysite tokiu metu prasibrauti pas savo šeimos gydytoją, po valandos laukimo kosinčių it prieštankiniai pabūklai žmonių eilėje imsite manyti, kad išvažiavo per mažai. Ir nors naujausi statistiniai duomenys jau pradeda rodyti priešingas tendencijas - išvažiuojančiųjų srautas mažėja ir vis daugiau emigrantų grįžta namo - tautos gelbėtojais pasijutusių visuomenininkų būrelis vis dar triūbija apie pavojų „kuriamųjų galių bei lietuvių kultūros išsaugojimui.“

 Asociacijos „Nepartinis demokratinis judėjimas“ į Mokslų Akademiją sukviesti debatų „Kaip sustabdyti masinę emigraciją?“ dalyviai - daugmaž sugebantys savo aplinkoje orientuotis politikai Vytenis Povilas Andriukaitis, Arvydas Anušauskas, Ramūnas Karbauskis, Juozas Imbrasas, Arvydas Akstinavičius bei 5 ekspertų grupės nariai Petras Adlys, Audra Sipavičienė, Antanas Kulakauskas, Povilas Urbšys ir Dainius Paukštė. Bet kai suleidi juos drauge, gimsta rezoliucijos, kuriose, iš kurio galo beskaityčiau, nematau nė vieno pasiūlymo, dėl kurio kam nors būtų verta išsikrauti jau supakuotus lagaminus ir iškeisti „Ryanair“ bilietą į „arklą, knygą lyrą...“ Kol už tą patį nekvalifikuotą darbą senosiose ES narėse galima gauti mažiausiai 10 kartų didesnę algą, joks Nacionalinis susitarimas neįtikins treninguotų jaunuolių iš mažų miestelių ir bažnytkaimių atsisakyti galimybės jau šiandien pradėti gyventi geriau už savo tėvus. Kaip tikri užpraeito amžiaus romantikai, rezoliucijos autoriai tiki, kad tokios vulgariai materialios smulkmenos, kaip darbo užmokesčio skirtumas, nublanks vien pabandžius „atkurti elementarias sugyvenimo formas, esmingai keisti žmonių bendravimo ir bendradarbiavimo kultūrą“. Atkreipkite dėmesį - atkurti, o ne sukurti, perkurti, pagerinti. Kurio laikotarpio formos bus atkuriamos - sovietmečio ar carinės baudžiavos - nedetalizuota. Emigracijai stabdyti tinkama „sugyvenimo forma“ neabejotinai buvo sovietmečio spygliuotos vielos pasienyje, pasų neišdavimas kolūkiečiams ir budri išvykstančiųjų turistų priežiūra. Visuomenininkų trokštamą „socialinių jėgų pusiausvyrą, solidarumą ir aktyvų bendradarbiavimą“ galbūt garantuotų baudžiavinio kaimo modelis, sukurtas po Valakų reformos, su bendra žemės naudojimo tvarka, bendruomeniniais prietarais ir be teisės palikti poną.

Mėgstu, kai žmonės giriasi patys susikūrę sau darbo vietas. Todėl negaliu pykti, kad visuomenininkai siūlosi kurti „valstybinę strateginę demografinės būklės kiekybinio ir kokybinio pagerinimo programą”, skelbti „Neišsivaikščiojimo metus” ir, žinoma, numatyti visam tam sunkiam darbui valstybinį finansavimą. Bent jau jų kūrėjams neteks emigruoti. Kadangi emigracija, tikėtina, toliau mažės nepriklausomai nuo jų pastangų, bus galima prisiimti nuopelnus. Tegul ima, juk negaila.

Labai pasistengus, į emigracijos mažinimo programą galima sukišti bet ką, pradedant jos vykdytojų kelionėmis į svečius pas egzotiškų kraštų lietuvius, baigiant darbo vietas išsivažinėjančiuose regionuose kuriančio verslo dotavimu. Tai beveik tokia pat talpi, kone guminė tema, kaip ir klimato kaita. Tik pastaroji eksploatuojama visame pasaulyje, visais įmanomais būdais. Ekofanatikams jau nepakanka, kad automobilį iš transporto priemonės jie pavertė prabanga. Dabar nusitaikė į mano kepsnį - keliama iniciatyva įvesti specialų akcizą mėsai.

„Mėsos vartojimas ir gyvulininkystės apimtys turėtų būti mažinami,”- skelbia šios iniciatyvos šalininkai, remdamiesi moksliniais tyrimais, neva įrodančiais ryšį tarp gyvulininkystės ir klimato kaitos.
Toks įspūdis, kad tie mizantropai iš anksto suplanavo atimti iš žmonių viską, kas gyvenime gali būti malonu - greitą važiavimą galingu automobiliu, kepsnį su alaus bokalu, kvapnų pypkės dūmą ir žolės suktinukę... Pabaigai beliks išsikastruoti vardan baltųjų meškų arealo išsaugojimo.

Žalieji pakraupo, suradę tokių JAV fermų, kuriose 1 kilogramui mėsos pagaminti sunaudojama apie 2 litrus naftos produktų. Mano supratimu, 2 litrai - visai nedaug, jeigu paskaičiuosim, kad kiaulei pašarus reikia pasėti, užauginti, nupjauti, o pačią kiaulaitę paskersti ir į parduotuvę jos mėsgalius atvežti. Ilgesnis kelias, negu mūsų protėvių apdainuota „lino mūka”. Už tai savo kepsnį turime gerbti ir mylėti, o ne papildomai apmokestinti.
Visa bėda, kad leidome keistuoliams iš kadaise buvusių smulkių marginalų grupelių tapti įstatymus inicijuojančia jėga. Jie dabar madingi - leidome įsiskverbti į savo vaikų smegenis. Stringų savarankiškai iš kaulėtos subinės išsikrapštyti nesugebanti paauglė gražuolių konkurse demonstruoja intelektą, sakydama, kad jos gyvenimo tikslas - išgelbėti Arkties pingvinus. O iš jos bukumo mokosi prie ekranų prilipusios bendraamžės.
Visi draudimai sugalvojami kam nors apsaugoti. Niekas neskaičiavo, kiek padavėjų liko be darbo, sumažėjus lankytojų kavinėse, kai jose uždraudė rūkyti, bet likusieji apsaugoti nuo pasyvaus rūkymo. Be recepto vaistinėje galiu nusipirkti tik papildų arba homeopatinio vandenėlio, nes valstybė mano, kad esu neįgalus perskaityti informacinį lapelį ir slapta svajoju nusinuodyti. Kol gydomės užkalbėjimais, gripas virsta plaučių uždegimu, ir tada jau tikrai grasina nuvaryti į kapus.

Mokslininkų įžvelgtas ryšys tarp mėsos gamybos ir klimato kaitos yra toks pats neabejotinas, kaip ryšys tarp mano katino Rainiaus uodegos ilgio ir klimato kaitos. Nes, kuo ilgesnė uodega, tuo ilgiau jis eina iš namų į kiemą pro duris, daugiau išleidžiu šilumos, daugiau kūrenu, daugiau sudeginu malkų ir šildau vargšę Žemės planetą. Jau dabar turėčiau sugalvoti, kur Rainių reikės paslėpti, kai ekofanatikai susiruoš jam uodegą patrumpinti, kad tik Bangladešo lūšnynų neužtvindytų vandenynas. Neabejoju, kad ir dėl lietuvių emigracijos Rainius gali būti šiek tiek kaltas - tai jam tiesiog ant ūsuoto, plataus, buržujiškai gyvenimu patenkinto snukio parašyta.