Oriai senatvei tereikia sausojo įstatymo ir kvietruginės recepto

Socialiniuose tinkluose klajoja štai tokia liaudies kūryba

Šią savaitę skelbimų lentoje prie mano namų atsirado iškart keli balto popieriaus lapai, kuriuose citatomis iš Šventojo rašo, daugiausia Senojo testamento, esu raginamas gyventi blaiviai. Kadangi visoje šalyje yra tik vienas žmogus, už blaivybę kovojantis tokiu stiliumi - druskininkietis Saulius G. - įtariu, kad jam jau žinoma, kur gyvenu. Susekė. Redakcijoje reguliariai lankytis jis pradėjo jau daugiau kaip prieš dešimtmetį, o jeigu kurį kartą būdavau išvykęs ir durys užrakintos, prakišdavo po jomis kelis savo plakatus. Ir nors šiame amžiuje alkoholio nesu nė paragavęs, blaivybės fundamentalistas ponas Saulius mane veikiausiai bus įtraukęs į eretikų sąrašą, nes kartais pasakau, jog jo kalbų apie blaivybę blaivus negaliu klausyti.

Blaivybės fundamentalistai šią savaitę verkė kruvinom ašarom - bambalinis alus netrukus gali sugrįžti į parduotuvių lentynas. Man jų pastangos draudimais ir grūmojimais išblaivyti Lietuvą pamažu pradeda patikti. Galbūt netgi pritarčiau visiškam alkoholio draudimui, paprastai vadinamam sausuoju įstatymu, nes gyvenu pakankamai atokioje vietoje ir dar pamenu kvietruginės naminukės receptą, o aparatą nesunkiai susimeistraučiau, vadovaudamasis iš interneto parsisiųstais brėžiniais. Senatvėje toks namudinis verslas galėtų užtikrinti nuolatines pajamas, jeigu tik valstybė pasirūpins, kad nebeliktų konkurentų - legalios alkoholio gamybos ir prekybos. Tik nesakykite, kad privalau tikėti, jog artimiausiu metu pensijų sistema bus taip sėkmingai pertvarkyta, jog mano karta iš jų galės pragyventi.

Maždaug tokiu laiku, apie sausio vidurį, normalūs žmonės pradeda ilgėtis pernykštės vasaros. Pats jos pradedu ilgėtis jau spalio pabaigoje, kai nukrinta paskutiniai lapai ir tampa nebeįmanoma gyventi be kylančio iš kamino dūmo arba centrinio šildymo. Nesulauksite, neparašysiu, kad jau artėja metas, kai galima bus pradėti ilgėtis pernykštės Vyriausybės - tai būtų pernelyg tiesmukas politikavimas. Nors paskutiniais jo valdymo metais mes jau daugmaž buvome prisitaikę gyventi suveržtais diržais ir išsiugdę sugebėjimą džiaugtis tuo, kad pavienių politikų galvose užgimstančius radikalių permainų sumanymus šmaikščiai ir įtikinamai uždusindavo finansų ministrė. Nauja valdžia mokestinių perversmų per vieną naktį nesurengė, gal išskyrus tik drastišką minimalios algos padidinimą, nuo kurio jau žagsi ne tik smulkūs provincijos darbdaviai, bet ir dirbantieji pagal verslo liudijimus bei individualios veiklos pažymas. Bet pakanka viešai išsižioti kažkuriam jos ministrui, ir mus visus jau net ne šiurpas nukrečia, o kažkas panašaus į sirgalių bangą stadione. Juk matėte ir girdėjote Energetikos, atsiprašau, Ūkio ministrę LRT „Pinigų kartoje”? Per savaitę iš to interviu vaizdo įrašų youtubėje, citatų, karikatūrų ir demotyvacijų juokėmės tol, kol Sveikatos apsaugos ministras Vytenis Andriukaitis pirmadienį Seime įregistravo pataisas, ribojančias finansavimą privačioms gydymo įstaigoms už suteiktas paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Ir dar, duodamas interviu „Veido” žurnalui, prasitarė simpatizuojąs Semaškos sveikatos apsaugos sistemai, veikusiai buvusioje SSRS, kurią „Pasaulio sveikatos organizacija buvo įvertinusi kaip pažangiausią ir ją pateikdavo kaip pavyzdį visoms rinkos ekonomikos valstybėms”. Na, kas čia aną savaitę prie mano straipsnio komentavo, kad nostalgija sovietmečiui man per pilnatį prisisapnavo? Prisiminkite tai, kai būsite atvesdintas į privalomas profilaktinio sveikatos patikrinimo procedūras, kurias naujasis ministras pažadėjo įvesti.

O jau beveik pabaigai užduosiu jums visai nepatriotišką klausimą: ar šiomis dienomis minimas vadinamasis Klaipėdos išvadavimas, įvykdytas civiliais perrengtų Lietuvos kariškių, taip jau labai skiriasi nuo Vidurio Lietuvos generolo Liucjano Želigovskio žygio į Vilnių? Kodėl tuomet pirmuoju didžiuojamės, o antrąjį vadiname niekšybe, jei metodai buvo tie patys? Formaliai Klaipėdą vadavo ne Lietuva, o sukilę klaipėdiečiai, bet juk ir Vilnių užėmė ne Lenkija, su kuria Lietuva neseniai buvo pasirašiusi Suvalkų sutartį, o tikri ar tariami vietiniai sukilėliai. Ir ne Lenkija pati tą kraštą prisijungė, o po tikrai ar tariamai demokratiškų rinkimų išrinktas Vidurio Lietuvos Seimas pasiprašė prijungti. Ar tokia jau aiški ta riba tarp gėrio ir blogio, jei mūsų oficialiame vertinime ji sutampa su skirtimi savas-svetimas? Dabar jau tikriausiai daugmaž visi įtraukėte mane į eretikų sąrašą, todėl skubu pranešti, kad mano mieluosiuose Druskininkuose paminklas kurortą mėgusiam maršalui Jozefui Pilsudskiui nestatomas ir neplanuojamas statyti. Užtat tikriausiai turėsime Tado Gutausko „Skydą” - paminklą mūsų gynybinei pozai, ksenofobijai ir uždarumui. O jame jau tikrai atsiras kam pasiūlyti įrašyti bent kelių žydšaudžių, gausaus būrio buvusių kompartijos veikėjų pavardes ir rezervuoti vietas rusų oligarchams, kurie įsigis daugiau kaip po 1000 kvadratų kartoninio poilsinio-gyvenamojo ploto naujos statybos kurorto daugiabučiuose. Ir Chuck Norris, nes jį mes visur įrašom.