2013 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Apie senukus, rogutes ir tamsų pažadų mišką


Metų pradžioje dalis Druskininkų daugiabučių namų gyventojų gavo sąskaitas už gruodį suvartotą šilumą, kuriose nebuvo paskaičiuotos kompensacijos. Aišku, žmonės ėjo ieškoti teisybės, o kai kurie iš jų užklydo ir pas mane į redakciją. Taip sužinojau, kad tokio paties ploto, kaip ir mūsų šeimos trobelė užmiestyje, buto šeimininkai be kompensacijų vien už gruodį turėtų mokėti tokią pinigų sumą, kurios man pakanka nusipirkti malkų visam šildymo sezonui. Tuomet ir susimąsčiau, kodėl darbinę karjerą pabaigę miestiečiai taip sunkiai ryžtasi atsikratyti didžiąją jų pensijos dalį suėdančio buto ir keltis į jaukų namelį pamiškėje.


„Miestų augimas vyksta provincijos kaimų ir miestelių sąskaita. Lietuvoje šis procesas ypač stiprus, ir jau po 20 metų neturėsime ne tik daugelio kaimų, miestelių, bet ir rajonų centrų,”- konstatuoja mūsų regioninės politikos klaidas Seimo narys prof. Kęstutis Masiulis naujienų portale „Delfi” („K.Masiulis. Mūsų miesteliai: išnykimo belaukiant”, 2013 m. sausio 20 d.), bet, užuot pasiūlęs kokią nors išeitį, tik suabejoja, „ar nėra beprasmiška kišti pinigus į Lietuvos provincijos aplinkos gražinimą”. Pritarčiau jam, kad į kaimus ir miestelius tikrai nesugrąžinsime mokslus ką tik baigusio jaunimo, bet nesunkiai galime sugrąžinti darbinę karjerą baigusius pensininkus, jei tik jiems persikraustymas į provinciją leis ženkliai pagerinti gyvenimo kokybę. O juos aptarnaudami turės darbo santechnikai, elektrikai, vejos prižiūrėtojai, slaugės ir namų tvarkytojos.

Užsiminti apie tai paskatino pastarojo meto diskusijos regioninės plėtros, šilumos kainų reguliavimo, daugiabučių namų renovacijos, nekilnojamojo turto mokesčio ir socialinio teisingumo temomis. Nepradėsiu tyrinėti, kas pirmas - šiandieniniai ar buvusieji valdantieji - sugalvojo tą ar kitą renovavimo schemą. Ir netgi Druskininkų savivaldybės ginčas su šilumą tiekiančia bendrove „Litesko”, kieno kainų skaičiavimo metodika yra teisingesnė, mane domina kiek kitu požiūriu. Bandau suprasti, kodėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainos, jų reguliavimas bei pažadai tą šilumą atpiginti jau ne pirmą dešimtmetį yra tapę aštriausiais politinės kovos įnagiais. Niekas viešai neišdrįsta pasakyti, kad jau seniai buvo tiesiog būtina panaikinti kompensacijas už šilumą, iškraipančias būstų ir darbo rinkas bei šalies regioninės plėtros tolygumą. O už sutaupytus pinigus atsirastų galimybė truputį padidinti valstybės remiamą pajamų dydį, jokiu būdu jo nesiejant su būsto eksploatavimo išlaidomis.

Naujoji masinės būstų renovacijos tvarka iš esmės sugalvota tik tam, kad kaip nors pavyktų įveikti kompensacijas gaunančių ir jokių papildomų įsipareigojimų prisiimti nenorinčią gyventojų dalį. Dabar jie jau nebegalės vetuoti sprendimų, nes, nepritarę namo renovacijai, galės prarasti kompensacijas už sunaudotą šilumą. Tokiu būdu problemą bandoma apeiti, užuot ją sprendus iš esmės, panaikinant kompensacijas.
Kiekvieną kartą, kai užsimenu apie tokią galimybę, man kišamas po nosimi 3 kambarių bute gyvenančių pensininkų, seniai užauginusių vaikus ir tenorinčių šiltai nugyventi jiems likusius metus su savo tiulio užuolaidomis, kineskopiniu televizoriumi, už darbovietės skirtą taloną pirkta sekcija „Freda” ir nuo antsvorio dūstančiu trumpakoju šuniuku, pavyzdys. Tikrai nesu kažkoks sadistas, kuris drįstų pasiūlyti tokius žmones sodinti ant rogučių ir vežti į mišką. Bet gal ne taip žiauriai ir tik truputėlį arčiau miško, toliau nuo sostinės ar brangaus kurorto centro? Juk jeigu vienas važinėjate po miestą nuosavu 7 vietų visureigiu, nes tai, jūsų manymu, yra saugiau ir patogiau, tai ir už kurą degalinėje mokate nebambėdamas arba iškeičiate tą griozdą į mažą miesto mašiniuką. Bet, jeigu ten kasdien girdėtumėte pažadus, kad tie ar kiti politikai pasirūpins, jog kuras kainuotų teisingai, o valstybė sumokėtų už tą jo suvartotą dalį, kuri viršija 5 litrus šimtui kilometrų, iš visureigio jūsų niekas neiškrapštytų.

Taip ir tie didžiai gerbiami senoliai, baigę savo darbinę karjerą, vaikams sukūrus šeimas ir įsikūrus atskirai, neabejotinai susimąstytų apie galimybę apsigyventi jaukiame malkomis šildomame namelyje raudonu stogu ir balta tvora, kur nors arčiau Punios šilo, Bestraigiškės ar Varnėniškės, nedideliame bažnytkaimyje arba vienkiemyje, o už likusius nuo parduoto buto pinigus kasmet aplankytų vis kitą pasaulio šalį. Ir net jei kaimas, iš kurio prieš pusšimtį metų pabėgo, jiems primena tik neišbrendamus purvynus ir kastruojamo paršo žviegimą, tuos stereotipus nėra sunku įveikti, pasidairius kaip dabar ten žmonės gyvena. O geriausiu stimulu dairytis būtų žinojimas, kad pensijos vargiai beužteks butui išlaikyti, ir valstybė nieko nekompensuos. Nedidelis, bet visuotinis nekilnojamojo turto mokestis, skaičiuojamas nuo to turto vertės be jokių išimčių pirmam ar paskutiniam būstui, taip pat prisidėtų. Tradicija, išėjus į pensiją kraustytis iš didelių brangių butų sostinėje į namus arba taupesnius butus provincijoje ne vakar atsirado daugelyje Vakarų valstybių, o Floridoje nesunkiai rasite gatvių, kuriose gyvena vien tik pensininkai. Įsivaizduoju, kaip atgytų ir išgražėtų Leipalingis, Merkinė, Seirijai ar Balbieriškis... Tik kalbėti apie tai ir daryti sprendimus reikėjo jau seniai, viską lėtai paaiškinant ir nesuteikiant beprasmių vilčių, o ne iškart, kaip toje pasakoje, kurios tautosakos rinkėjai užrašė net 153 variantus, sodinam seną tėvą ant rogučių ir į mišką... Tegul tos rogutės pastovi, reikia su jomis apsiprasti, patikėti pasakojimais, kaip gražu tame miške.

Didžiausia tokių permainų kliūtis yra ne tiek gyventojų galvose tūnantys stereotipai, neva tik mieste jie gali gyventi visavertį gyvenimą, bėdai ištikus, tikėtis kokybiškos medicininės ar specialiųjų tarnybų pagalbos, kiek politikų noras lengviausiu būdu susirinkti pensininkų balsus. Pažadėjai 15, 20, o gal ir visais 30 proc. pigesnę šilumą - sėkmė būsimuose rinkimuose garantuota. Pastebėjai, kad krinta populiarumas - pats metas pakovoti už mažesnes šildymo kainas. Ir visai nesvarbu, ar yra galimybių sumažinti bent vieną iš tos kainos dedamųjų, brangsta dujos ar pinga. Svarbiausia pažadėti, o paskui bus galima apkaltinti godžius šilumininkus, nemokančią matematikos kainų komisiją, „Gazprom”, o geriausia - politinius konkurentus.

Pensininkų organizacijos, guodžiančios savo narius kalbomis apie socialinį teisingumą ir tai, kad jie čia viską išrado, sukūrė, pastatė ir už viską rubliais sumokėjo, todėl dabar valstybė privalo užtikrinti jiems orią senatvę ir atitinkamą gyvenimo kokybę, nutyli, kad ta kokybė priklauso ir nuo kiekvieno žmogaus asmeninio pasirinkimo laukti malonių iš politikų arba susitvarkyti gyvenimą pačiam.