2011 m. vasario 25 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 25 d.

Trečiadienį ir ketvirtadienį Savivaldybių rinkimuose jau balsavo tie, kas negalės to padaryti rinkimų dieną arba labai skubėjo pareikšti savo valią, o sekmadienį balsuos visi likusieji. Na, gal ir ne visi, bet nepradėsiu čia jūsų agituoti, verta ar neverta dalyvauti rinkimuose. Kam baisiai įdomu, argumentų už ir prieš ėjimą į rinkimus gausiai aptiks internete. Šiame laikraščio numeryje tikrai nerasite jokios kandidatus kompromituojančios informacijos, nes ją paskutiniame prieš rinkimus periodinio leidinio numeryje draudžia Savivaldybių rinkimų įstatymas. Bandymų „prakišti“ ką nors tokio, kas galėjo būti suprasta kaip agitacija prieš vieną ar kitą partiją bei kandidatą, pasitaikė ir šį kartą. Atsiprašau visų autorių, kurių atsiųsti straipsniai dėl tos priežasties nepateko į laikraštį. Jeigu yra tvarka, jos privalu laikytis, todėl viską, kas bent kiek „kvepėjo“ agitacija, pasiūlėme spausdinti įstatymų nustatyta tvarka bei kaina ir atitinkamai ženklinti. Gal kartais ir persistengėme, bet, atsarga, kaip sakoma, gėdos nedaro, juolab ir baudos už Savivaldybių rinkimų įstatymo pažeidimus numatytos ne pačios mažiausios. Neminėsiu jums ir tai, už ką ketinu balsuoti pats, juolab, kad tai jums ir nebūtų labai įdomu, nes vietinę valdžią rinksiu pagal savo gyvenamąją vietą – kaimyniniame Lazdijų rajone, o ten – kiti žmonės ir kitoks politinių jėgų santykis.
Savaitės viduryje, oro temperatūrai rytais nukritus žemiau 25 laipsnių šalčio, moksleiviams ir jų tėvams nebuvo itin lengva nuspręsti, leisti ar neleisti savo vaikus į mokyklą. Dar vasario 14 d. Švietimo ir mokslo ministerijos Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Elona Bagdanavičienė atsiuntė mums pranešimą „Mokiniai per šalčius į mokyklas neturėtų eiti“, kuriame išdėstyta, kad, vadovaujantis Bendraisiais ugdymo planais, esant 20 laipsnių šalčio temperatūrai pamokos gali būti neorganizuojamos visų tipų bendrojo lavinimo mokyklų I-V klasėse. O temperatūrai nukritus iki 25 laipsnių šalčio, pamokos nevyksta bendrojo lavinimo mokyklų VI-XII klasių mokiniams bei bendrąjį lavinimą teikiančių profesinių mokyklų mokiniams. Šios dienos įskaičiuojamos į mokymosi dienų skaičių. Nepaaiškinta, nei kuriuo paros metu tą temperatūrą matuoti, nei kieno pateiktais duomenimis vadovautis – savo termometro, kabančio balkone ar namo terasoje, orų prognozės? Pavyzdžiui, trečiadienio rytą, apie 6.30 val., mano termometras rodė 26 laipsnius šalčio, o jau 8 val. teliko 25 laipsniai. Meteorologų pranešimai per radiją ir televiziją taip pat būna apytiksliai, su žodžiais „nuo – iki“, „vietomis“... Bene tiksliausius faktinių orų duomenis skelbia Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos. Jos Druskininkų kelių oro sąlygų stotelė užfiksavo trečiadienio rytą 26,2 laipsnio šalčio. Kai detalaus išaiškinimo nėra, vieni vaikai į mokyklą eina, o kiti rizikuoja pagausinti be pateisinamos priežasties  praleistų pamokų skaičių. Pasak moksleivių tėvų, su kuriais teko šia tema diskutuoti, jeigu mokyklos jau sugebėjo įdiegti elektroninio dienyno sistemą, tai jos galimybėmis reikėtų ir naudotis – operatyviai patalpinti sistemoje pranešimą, ar vyks tą ar kitą šaltą dieną pamokos, galbūt, detalesnę instrukciją tėvams šia tema paskelbti.
Jei jau užsiminiau apie vaikus, tai nedera palikti be dėmesio ir senjorų, juolab, kad pagaliau sulaukėme pirmųjų žinių, kaip bus reformuojama pensijų sistema. Kadangi Prezidentė jau ne kartą priekaištavo Vyriausybei, jog ši delsia pradėti „Sodros“ reformą, tai nieko nepasiūlyti būtų buvę tiesiog nemandagu. Bet tai, ką išgirdome, toli gražu neprimena esminės pensijų sistemos pertvarkos. Abu „alternatyvius“ pasiūlymus – virtualių sąskaitų ir taškų – palyginčiau su sutrešusio medinio namo perdažymu, net nenuskutus senų dažų. Kažkam gali pasirodyti, jog vyksta rekonstrukcija, perdažytos sienos naujai atrodo, bet jau po metų naujų dažų sluoksnis pradeda luptis drauge su senais ir visi pamato tas pačias sutrešusias lentas. Galima prigalvoti kokių tik norite „taškų“, „virtualių sąskaitų“, „pensininko krepšelių“ ar „ubago terbų“, savo esme ši sistema išliks ta pačia velionio Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko sugalvota kartų solidarumo sistema, kai pinigai surenkami iš šiandieninių mokesčių mokėtojų ir išmokami tiems, kurie jau išėjo į pensiją. Ji gali sklandžiai veikti jaunoje visuomenėje, kur šeimos didelės, o vidutinė žmonių gyvenimo trukmė vos truputį didesnė už išėjimo į pensiją ribą. O ten, kur darbingų gyventojų sparčiai mažėja dėl migracijos ir mažo gimstamumo, tokia sistema tiesiog negali užtikrinti senjorams orios senatvės. Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai, komentuodami rengiamos valstybinio socialinio draudimo pertvarkos koncepciją, netgi drįsta „Sodros“ sistemą lyginti su finansinėmis piramidėmis. Juk pamenate, pavyzdžiui, liūdnos atminties A.Stašaičio kompaniją „Sveikuoliai“, prieš keliolika metų žadėjusią astronomines palūkanas ir, beje, turėjusią savo atstovybę net ir mūsų mieste. Ji rinko pinigus iš vienų indėlininkų ir atiduodavo kitiems, o, kai naujų klientų antplūdis išseko, „piramidė“ sugriuvo, žmonės liko it musę kandę, o jos steigėjas atsidūrė už grotų. Valstybė, žinoma, „Sodrai“ bankrutuoti neleis, todėl palaiko jos mokumą brangiai pasiskolintais pinigais. Bene vienintelė įmanoma išeitis – perėjimas prie kaupimo principu paremtos pensijų sistemos – jau buvo pradėta įgyvendinti, bet, prasidėjus sunkmečiui, mūsų įmokos į pensijų fondus buvo sumažintos tiek, kad nebeteko jokios prasmės, o svarbiausia, žmonių pasitikėjimo, jog tokiu būdu jiems pavyks sukaupti pinigėlių ramiai senatvei. Dabar belieka gelbėtis kas kaip išmano, savarankiškai investuoti, pirkti, jūsų manymu, ateityje būsiantį vertingą turtą... Arba tikėtis, kad politikai dar ką nors stebuklingo sugalvos.