2011 m. vasario 18 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. vasario 18 d.

Jei ne rusai, mūsų kurorto nekilnojamojo turto rinka visiškai merdėtų. O dabar nuperka svečias iš Maskvos ar Sankt Peterburgo vieną butą, buvę jo šeimininkai už gautus pinigus vėl kažką sau tinkamesnio įsigyja, taip ir atsiranda kažkoks judėjimas, tarsi raibuliai stovinčio vandens paviršiuje, o kažkam jau atrodo, kad čia kone jūra banguoja. Pasikalbėjus su tais rusais, paaiškėja, kad jiems gyvenamasis plotas saugiame ir švariame Europos Sąjungos kurorte reikalingas ne vien kaip investicija, ne visiems taip jau labai reikia ir mūsų kurorto gydomųjų procedūrų. Be kitų privalumų, nekilnojamojo turto Lietuvoje turėjimas dar reiškia ir galimybę be vargo gauti ilgalaikę mūsų šalies vizą, kuri, Lietuvai tapus Šengeno zonos nare, atveria kelius į visą Europą. Mes patys, turėdami galimybę laisvai keliauti po visą Europos Sąjungą ne tik be vizų, bet net ir be dokumentų patikros, dirbti ir gyventi, kur užsigeidę, labai greitai spėjome užmiršti, kaip jautėmės, kai tų vizų dar reikėjo. Stebėdami įvykius Egipte, Tunise ir kitose arabų šalyse, ne vienas mūsų kurorto svečias prasitaria, jog nevalia atmesti tikimybės, jog kokie nors neramumai, maištai ar revoliucijos bet kuriuo metu gali nutikti ir jų šalyje. Anądien per „Svoboda“ radiją klausiausi interviu su paskutiniu Sovietų sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu, kuris atvirai perspėjo, kad egiptietiškas scenarijus Rusijoje visiškai įmanomas, tereikia vienos žmonių pasipiktinimą ar įniršį galinčios sukelti „kibirkšties“. Mąstydami apie tokį įvykių scenarijų arba prisimindami tokias ekologines katastrofas, kaip pernykščiai miškų gaisrai, reguliariai pasikartojančius teroristinius išpuolius, turtingi rusai dairosi vietų, kur galėtų ramiai pralaukti („otsidetsa“) galimai neramius laikus. Panašiai elgėsi ir XX a. pradžios dvarininkai, nuo revoliucijos bėgę į Paryžių ar Šveicariją. Šiam tikslui Druskininkai jiems atrodo pakankamai rami ir saugi vieta, o NATO „skydas“ – pakankama garantija, kad rytietiški neramumai čia jų nepasieks.
Mano studentiškos jaunystės laikų draugas Saulius Ivinskis neseniai paskelbė straipsnelį „Kad jūs gyventumėt permainų laikais”, kuriame egiptiečių pasipiktinimą savo tikru ar tariamu skurdu aiškina savotišku „kurorto sindromu“, beje, mano nuomone, būdingu ir druskininkiečiams. „Stebint kaip metai iš metų europiečiai atvažiuoja į tavo šalį (Egiptą), ir per porą savaičių išleidžia sumą, už kurią esi priverstas dirbti visus metus, darosi apmaudu. Kas, kad tie šiauriečiai gal porą metų taupė, dirbo viršvalandžius, kad leistų sau šį malonumą. Kurorto (Egipto) gyventojas mato juos vos porą savaičių“. Apie tą reiškinį kažkada jau esu rašęs ir aš, pailiustruodamas jį puikiu sovietmečio pabaigos anekdotu, kaip mažametis berniukas, atsakydamas į klausimą, kuo jis nori būti užaugęs, tepasako vieną žodį: „Poilsiautoju!“. Gal kada nors socialiniai psichologai šį reiškinį rimčiau patyrinės, o, mano diletantiška nuomone, jo poveikis pirmiausia pasireiškia šeimose, kai vaikai mato, jog jų tėvai negali taip išlaidauti, kaip tikrieji poilsiautojai, ir pradeda laikyti juos nevykėliais, nesugebančiais užsidirbti. Iki egiptietiško nepatenkintųjų maišto tai niekada neišaugs, mūsų žmonės kitokie. Jie arba skuba išsiveržti iš šios aplinkos, bet taip, kad jų darbai per televizorių būtų matomi gimtajame mieste buvusiems kiemo draugams ir tėvų kaimynams, arba perdėtai stengiasi prisitaikyti prie esamos vietinės sistemos, demonstruodami lojalumą galią turinčioms institucijoms ar asmenims. Protesto, maišto dvasios, būdingos visų epochų jauniems žmonėms, čia nė su žiburiu nerasite. Ji nepritampa, netoleruojama, bendraamžių išjuokiama tarsi „kiškio lūpa“, aplėpusios ausys ar neįprastos formos nosis. Anksti išmokę ne tik slėpti savo mintis, bet ir „teisingai“ mąstyti, jauni žmonės gali sėkmingai daryti administracinę karjerą, bet niekada netaps kūrybingomis asmenybėmis, nesiims naujos rizikingos veiklos, neatras naujų rinkos segmentų ir produktų. Turbūt ir jūs pastebėjote, kad ką nors naujo mūsų mieste dažniausiai pradeda iš svetur atvykę žmonės, pavyzdžiui, alytiškiai arba vilniečiai. Vietiniai geriausiu atveju sugeba imituoti vienas kitą, o kažką naujo gali daryti už valdiškus, svetimus ar bent jau europinius pinigus. Seniai čia nesutikau žmonių, kurie degtų naujais sumanymais, kurių akyse spindėtų entuziazmo kibirkštėlės ir tikėjimo, jog sugebės pasiekti užsibrėžto tikslo, liepsna. Bala nematė, nesiesiu viso to su politika ir savivaldos rinkimais, nenoriu užsiimti jokia agitacija, nes rinkimai ateina ir praeina, o mums toliau tenka gyventi su tokiais savimi, kokie buvome, esame ir būsime. Todėl ramybės trokštantys rusai gali nedvejodami pirkti čia butus – Druskininkai dar ilgai bus ramūs, prognozuojami, be jokių audringų permainų, o jeigu jos ir vyks, tai tik iš anksto suplanuotos ir iš viršaus mums ant galvų nuleistos.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą