2016 m. balandžio 9 d., šeštadienis

LSDP apsivalė, bet Druskininkai – dar ne

Akivaizdu, kad ne pirmą mėnesį mažėjantys socialdemokratų partijos ir jos pirmininko reitingai suveikė kaip skambutis. Įgavę inerciją tie procesai jau nesustotų iki rudens. Iki rinkimų.

Iniciatyvos suvaldyti krizę ėmėsi patyrę socialdemokratų valdybos nariai, nes pats partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius to nesugeba arba nenori daryti.

Pirmas toks veiksmas buvo atsisakymas teikti Povilo Gylio kandidatūrą į ministrus. Tų kelių balandžio dienų, nuo to laiko kai Rolandas Paksas jį pasiūlė, socialdemokratams pakako pamatyti, kad A.Butkevičiaus vyriausybei iki visiško autoriteto praradimo tetrūksta Garliavos įvykių herojaus.
Bet ilgalaikėje perspektyvoje socialdemokratų partijos reputacijai labiausiai kenkia ne koalicijos partnerių kvailiojimas, o savas skandalų herojus – Druskininkų meras. Jau keletą metų partijos bičiuliams tai bando išaiškinti Švedijoje socialdemokratijos mokęsis LSDP etikos komisijos narys Arkadijus Vinokuras.

Priminsiu, kad Vijūnėlės dvaro skandalas tėra vienas iš daugelio, nors ir garsiausiai nuskambėjęs. Socialdemokratų valdyba žino, kad artimiausiu metu tie skandalai nesibaigs. Pavyzdžiui, balandžio 11 dieną Druskininkų teismas skelbs sprendimą dėl Malinausko sodybos Latežeryje, pastatytos Ratnyčios upės apsaugos juostoje, griovimo.

Buvau daugumoje šios bylos teismo posėdžių ir spėju, kad viešąjį interesą ginanti prokuratūra šią bylą laimės. Visi apie tai paskelbs ir tai būtų dar vienas smūgis socialdemokratų reputacijai. Bet buvo įmanoma iki to laiko simboliškai sustabdyti R.Malinausko narystę partijoje ir Malinausko skandalai liks tik jo vieno problema.

O jam tai nėra didelė problema, nes Druskininkų rinkėjai R.Malinauskui atleistų bet ką, kas nuskandintų bet kurį kitą šalies politiką. Kas kita – visos Lietuvos rinkėjų santykis su socialdemokratų partija. Jie girdi Druskininkų skandalų atgarsius ir daro išvadas apie visą partiją. Todėl buvo sumanyta simboliškai nutraukti tą sąsają. Tačiau buvo likęs klausimas, ar taip pasielgti leis Malinausko ambicijos.

Mat tas žmogus turi savigarbą, kelis kartus viršijančio jo ūgį ir politinį svorį. Kartais tai padeda pasiekti tikslų, bet politikoje neišvengiamai tenka daryti ir kompromisus.

Vietoje kompromiso pamatėme trankymą durimis.

Nacionalinę žiniasklaidą tai paskatino spėlioti, kas bus toliau.

Dalis spėlionių, mano nuomone, pademonstravo visišką Druskininkų politinės padėties nesupratimą. Pavyzdžiui, Eglė Semoškaitė naujienų portale „Delfi“ antradienio vakarą rašė: „R. Malinausko pyktis nepraeis, jis kurs visuomeninį komitetą, kels savo kandidatą Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje“.

Ko jam į tą Seimą? R.Malinauskas vertina savo separatistinę Druskonecko Liaudies Respubliką labiau už bet kokį Seimo nario mandatą ar ministro postą? Kurių galų jam tapti vienu iš 141, jeigu čia yra Dievas ir Karalius viename asmenyje?

Mano nuomone, į jokią kitą partiją R.Malinauskas nestos – lauks kol partijos valdyba jo atsiprašys ir maldaus sugrįžti atgal. Bet pats to proceso neskubins, nes dabartinė padėtis jam patogi – gali visiškai nekreipti dėmesio į politinę etiką ir susitelkti į teisinę gynybą nuo užgriuvusių skandalų, panaudodamas tam visus savivaldybės resursus, o taip pat priešų triuškinimą.

Dar keisčiau skamba žiniasklaidoje pasirodę spėlionės, kad įsižeidęs R.Malinauskas gali iškelti vienmandatėje Lazdijų – Druskininkų apygardoje kažkokį nepartinį savą žmogų prieš K.Miškinienę. Kurių galų jam to reikia, jeigu K.Miškinienė, iki išrinkimo į Seimą ėjusi mero pavaduotojos pareigas Druskininkų savivaldybėje, per visą kadenciją prieš R.Malinauską nė karto net cyptelėti nedrįso. Juo labiau, kad Seime ji taip ir netapo reikšminga politike, nors avansu gavo pavadovauti gan svarbiam Socialinių reikalų ir darbo komitetui.

Ką galvojo LSDP frakcija, patikėdama tokį postą jokios politinės patirties neturinčiai poniai iš provincijos, dabar jau ne taip ir svarbu, bet panašu, kad K. Miškinienės vadovaujamas Seimo komitetas sugebėjo sužlugdyti svarbiausią šios valdančiosios koalicijos darbą – naują socialinį modelį. Pirmiausiai vilkino svarstymą, kad socialinis modelis nepatektų į Seimo rudens sesijos darbotvarkę, o dabar pateikė tokį sumaitotą rezultatą, kad spjaudosi ir darbdaviai, ir reformą kūrę mokslininkai.