2016 m. balandžio 30 d., šeštadienis

Sveikinu, mama!

Šį sekmadienį švęsime Motinos dieną. Kokiais senais pražilusiais ir praplikusiais barzdočiais mes bepavirstumėm, mamoms visada liksime vaikais, dėl kurių jos tiesiog privalo rasti priežastį nerimauti ir pergyventi. Net tada, kai joms pačioms reikia mūsų globos, būtinai primins, kad privalote pavalgyti sriubos per pietus ir užsirišti šaliką.

Nesipiktinkime dėl to ir nebandykime jų pakeisti, nes tai tiesiog neįmanoma. Kaip neįmanoma ir ištrinti iš atminties žinojimo, kiek daug kartų jas įskaudinome.

Galime tik melstis, kad Dievas duotų joms ilgą amžių pamatyti, kiek daug pasiekė jų vaikai. Gerą sveikatą ir blaivų protą, kad galėtų drauge su mumis pasidžiaugti.

Ne be reikalo Motinos dienai teko pirmasis Gegužės savaitgalis – metų laikas, kai mūsų krašte žydi sodai ir laukai nusidažo vaiskia žaluma.

Tik neverk, mama, nes tai džiaugsmo šventė – tavo diena.

O dabar sugrįšime prie mažiau šventinių temų.

Šią savaitę žiniasklaida komentavo Vokietijoje atliktos apklausos rezultatus: daugiau kaip pusė – 57 proc. – vokiečių mano, kad jų šalis neturėtų siųsti karių ginti Baltijos šalių ir Lenkijos, jei jas užpultų Rusija. Už tai, kad Vokietijos kariai turėtų padėti gintis, tyrime pasisakė tik 31 proc. respondentų.

Mano nuomone, ne tik, o net 31 procentas. Neužmirškite, kad kelios vokiečių kartos po pralaimėto Antrojo pasaulinio karo buvo dresuojamos taip, kad daugiau niekada nesukeltų Europoje ko nors panašaus, o geriausia išvis ginklo į rankas neimtų. Šaltojo karo laikais vokiečių saugumą užtikrino JAV karinės bazės net ir tada, kai pati Vokietija jau buvo ekonomiškai pajėgi sukurti ir išlaikyti galingą kariuomenę.

Todėl 31 procentas vokiečių, kurie pritartų karui prieš Rusiją dėl mūsų, kurie jiems atrodome korumpuotas posovietinis kraštas, mažai besiskiriantis nuo pačios Rusijos, yra fantastiškas rezultatas.

Norite daugiau?

Sveiko proto vakarietis supranta, kad, jeigu pavojus būtų rimtas ir mes tikrai norėtumėm gintis, tai skirtumėm krašto apsaugai ne varganus 2 procentus kažkada ten 2020 metais, o tiek, kiek reikia, kad niekam nesinorėtų čia įsiveržti.

Be to, visi tie lietuvių tyčiojimaisi rusiškais motyvais iš Angelos Merkel ir vokiečių svetingumo pabėgėliams, vengimas dalintis našta, taip pat neprideda noro jausti solidarumą su mumis.
Manau, kad ne kažin kiek daugiau vokiečių pritartų karių siuntimui ginti Italiją, Prancūziją ar Portugaliją. O ir pačią Vokietiją – gal tik pusė.

Pačioje Lietuvoje taip pat ne tiek jau daug žmonių džiaugtųsi, jeigu tektų pagal NATO sutarties 5-ąjį straipsnį siųsti mūsų karius, pavyzdžiui, į Turkijos ir Sirijos pasienį. O juk Turkija yra gerokai senesnė už mus NATO narė, turinti vieną gausiausių ir geriausiai finansuojamų kariuomenių pasaulyje.

Mes norime jaustis saugūs kitų sąskaita, bet vengiame prisidėti prie kolektyvinio saugumo patys, tarsi kaimynas į suneštinius kaimo bendruomenės pietus atnešęs porą sumuštinių su šlapia dešra ir visą vakarą pilna burna rijęs svetimus gardėsius.


Atstovaujamoji demokratija vis dar negali būti pakeista tiesiogine, kai mygtukų paspaudimu visi drauge balsuotumėm dėl to, ką dabar sprendžia Seimas, Vyriausybė ir Prezidentė būtent todėl, kad nesame pakankamai brandūs bent retkarčiais atsisakyti savo egoizmo vardan viešojo gėrio. Ne tik mes, bet ir Vakarų Europos šalių piliečiai, gyvenantys liberaliosios demokratijos sąlygomis gerokai ilgiau.