2013 m. kovo 21 d., ketvirtadienis

Kodėl profsąjungoms parūpo šulinių vanduo?

Albanijos profesinių sąjungų 9-ojo kongreso plakatas

Jei pavasario nežada meteorologai, kovo 23-ąją minintys savo profesinę šventę, jis vis tiek ateina į mūsų sąmonę ir jausmus. Štai, anądien, sustojęs prie šviesoforo, stebėjau jau visai pavasarišką vaizdelį. Kokių 20-ies metų soliariumų gyventoja juodais kaip kovarnis plaukais, blizgia pūsta striuke, trumpu sijonuku ir ilgaauliais batais vedėsi už pavadėlio kažkokį miniatiūrinį šunėką, tikriausiai Jorkšyro terjerą ar kažkokį jo pakaitalą. Prie to mažiaus pribėgo gerokai didesnis, purvinas kaip sniegas kryžkelėje dzūkiškas lenciūginis valkata. Mažasis tikriausiai buvo kalė, nes tas didesnis, apuostęs, iškart ėmė su juo poruotis. Šeimininkė tampė savo brangenybę už pavadėlio, šaukė ant įžūlaus valkatos, mojavo rankomis, trepsėjo kojomis, bet fiziškai išskirti jų nedrįso. Matyt nenorėjo liestis prie to purvino padaro.

Užsidegė žalia, ir man teko važiuoti, kad netrikdyčiau eismo. Toldamas per veidrodėlį dar keletą sekundžių stebėjau, kaip kalės šeimininkė, taip ir nenuvijusi jos jaunikio, kažkam skambino mobiliuoju ir gestikuliuodama kažką šaukė. Tikiuosi, kad ne bendruoju pagalbos telefonu. Man negaila, bet gal tuo metu kažkas neprisišaukia pagalbos žudomas ar prievartaujamas. Mat policijai labai reikia parodyti, kad jai skiriamas finansavimas nepakankamas, todėl visur nuvykti ir visiems padėti negali. Kol jų žodžių nepatvirtina lavonai, kas gi kreips į juos dėmesį. Bendrame kaulijančių didesnio finansavimo fone jų beveik nesigirdi. Užtat girdisi gąsdinimai, kad Europos Komisija jau tuoj tuoj leis privatizuoti - kiti iškart rašo, kad parduos - vandens tiekimą.

Antradienį ir mano ištikimas skaitytojas Vytautas, per LRT radijo spaudos apžvalgą nugirdęs, kad jau tuoj neužsimokėjęs negalės kibiro vandens pasisemti iš savo šulinio, prašė pasidomėti, kur galėtų pasirašyti, kad vanduo ir kiti žemės gelmių turtai nebūtų privatizuojami. Patariau žmogui neskubėti panikuoti, nesistengti pasirodyti tamsesniu už protestuojančius prie Seimo prieš skalūnų dujas žygaitiškius ir pažadėjau pasidomėti, kas čia taip paniką kelia.

Paaiškėjo, kad iš už viso to kyšo vešlūs Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininko Artūro Černiausko ūsai. Aną kadenciją kas antrą dieną kvietę protestuoti prieš piktus A.Kubiliaus vyriausybės kėslus, tokie veikėjai, kažkada „Dviračio šou” peliukų vaizdingai pavadinti „profsąjungų mužikais išmatų spalvos batais”, dabar, kai valdžioje savi, liko be užsiėmimo. Po rinkimų pusę metų panuobodžiavę, profsąjungiečiai rado tinkamą taikinį - Europos Komisiją.

„Jau yra rengiama koncesijos direktyva dėl visų viešųjų paslaugų perdavimo į privačias rankas. ES būtent ir ruošiasi priimti rekomendacinio pobūdžio direktyvą, kad kuo daugiau viešųjų paslaugų būtų privatizuota: tai ir vanduo, ir geležinkeliai, ir viešasis transportas, ir elektra... Tačiau mes žinome savus politikus. Nors direktyva ir būtų neprivaloma, yra didelė tikimybė, kad ji būtų perkelta tiesiogiai,“ - sakė A.Černiauskas („Europos Sąjunga nusprendė nebeleisti žmonėms net vandens dykai semti”, 2013 m. kovo 19 d. „Respublika“).
Na, gal tikrai žino. Juk A.Černiauskas kandidatavo į Seimą LSDP sąraše. Ar tai reiškia, kad socialdemokratinės profsąjungos jau nepasitiki ir pačių socialdemokratų premjeru? Jau veikiau nuogąstauja, kad po ketverių metų dešinieji sugrįš ir viską privatizuos?

Politikuojančios profesinės sąjungos, išaugusios iš sovietinių kelialapių į sanatorijas dalintojų, vadovaujasi aiškia ir paprasta marksistine ideologija, ne kažin kiek pasikeitusia nuo dūmijančių manufaktūrų ir pūslėtarankio proletariato laikų. Pakanka vaizdžiai nupaišyti maždaug Beno Gudelio ar žurnalisto Andriaus Užkalnio (abu čia absoliučiai niekuo dėti, todėl ir paminėjau) sudėjimo godų verslininką, lupantį iš vandens kibiro maldaujančios senutės paskutinius laidotuvėms sutaupytus centus, ir jau galima pradėti rinkti išsigandusių gyventojų parašus. Valdiškos vandens tiekimo įmonės - teritorija, kurios jie labai nenorėtų prarasti. Galime prisiminti Specialiųjų tyrimų tarnybos tiriamą Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus ir „Vilniaus vandenų” kyšininkavimo bylą, kuri maždaug po mėnesio turėtų pasiekti teismą. Ir pas mus, socialdemokratiniuose Druskininkuose, vandens tiekimas kurį laiką buvo paslaptingai suveltas su vandens pramogų parku, o atskirtas tik įsitikinus, kad pastarasis nebus baisiai nuostolingas.

Socialistinė svajonė, kad valstybė tvarkytų ir reguliuotų visą mūsų gyvenimą, keletą pastarųjų metų tiesiog sklando mūsų politikams virš galvų. Vos tik jie imasi aptarinėti, pavyzdžiui, kokio iššvaistyto bankelio bankrotą, iškart kas nors nesusilaiko nepasiūlydamas įkurti valstybinį banką, kuris teisingus pinigus teisingomis palūkanomis skolins teisingiems žmonėms. Druskininkų socialdemokratai beveik sėkmingai diegia kurorte kinišką valstybinio kapitalizmo modelį - savivaldybė valdo gydyklas, viešbučius, lošimo namus, leidžia iš biudžeto finansuojamą ir dykai brukamą laikraštį. Sukurti po tokį parodomąjį „Potiomkino kaimą” kiekvienoje savivaldybėje neįmanoma, nes tam reikia įmerkti beprotiškai daug europinių, biudžetinių bei skolintų pinigų, bet ir vieno tokio pavyzdžio pasigyrimui bei demonstravimui pakanka.

O šuliniai šioje istorijoje išvis neturėtų būti minimi - kalbama tik apie vandens tiekimo paslaugą. Juos žurnalistai šiaip įrašė, kad baisiau atrodytų. Todėl ponui Vytautui tegaliu nuoširdžiai patarti nepanikuoti, jeigu spaudos apžvalgoje skaitomas straipsnis iš „Respublikos” grupės leidinių. Ir neskubėti pasirašinėti, kur papuolė. Ypač, kai tuos parašus renka politikuojančios profesinės sąjungos. Pasiųskime jas geriau derėtis su valdžia dėl didesnių atlyginimų ir daugiau benzino policininkams. Pinigų valstybės biudžete nuo to daugiau neatsiras, bet profsąjungiečiai bent jau turės ką veikti ir senukų negąsdins.