Ir iš mano kamino rūks balti dūmai

Akcija „Iškęsk tris mėnesius žiemos ir ketvirtą gauk nemokamai!” nustojo džiuginti, kai pamačiau, kaip sparčiai tuštėja mano malkinė. Šiame sugedusiame pasaulyje jau niekuo negali pasitikėti, net kalendoriumi. Krosnelę užsikūrė net ir Siksto koplyčioje susirinkę kardinolai.

 Nors į mano kaminą niekas nežiūri, supleškinęs keletą tuščių plastiko butelių ir porą suplyšusių batų galėčiau išgauti dar juodesnį dūmą, negu ten pas juos Vatikane. Neekologiška, bet vieną kitą pliauską sutaupyčiau. Atliekų tvarkytojai jau seniai pastebėjo, kaip skiriasi kaime bei priemiesčiuose surenkamų šiukšlių kiekis žiemą ir vasarą, kai krosnys nekuriamos. Kiekvienas galvoja, kad mano kaminas aukštai, dūmus neša toli, kas jau čia pasaulyje pasikeis, jeigu vienas kūrensiu tik kvepiančia beržo mediena. Ta pačia logika vadovaujamės ir slėpdami mokesčius, naudodamiesi lengvatomis, pašalpomis, švaistydami bendrus išteklius ten, kur nėra individualios apskaitos.

Lengviausia būtų viską nurašyti sovietmečiui, neva tada taip išmokome, o tuos įpročius savo vaikams ir vaikų vaikams perdavėme. Bet juk ir tada buvo visokių lenininių bei paprastų talkų, kalbų apie pareigą apsikuopti kiekvieną pavasarį girdėjom iki soties. Neprilipo, atmintyje išliko tik anekdotai apie Leniną, nešiojusį pripučiamą rąstą. Senieji mechanizatoriai dar prisimena, kaip į griovį Varnėniškės pamiškėje pildavo iš traktoriaus bako kurą, kai jau niekam negalėdavo jo parduoti, o kažkaip reikėdavo prirašyti neva atidirbtas valandas.

Jeigu manote, kad šiais laikais nuo darželio kalama į galvas atsakomybė už švarią aplinką ir viešojo intereso suvokimas duoda daugiau naudos, pasivaikščiokite ten, kur renkasi paaugliai ir nemato vaizdo stebėjimo kameros. Pavyzdžiui, po apleistą Druskininkų sveikatingumo parką.

Kriminologai mėgsta cituoti dar praeitame amžiuje profesorių James Q. Wilson ir George Kelling sukurtą bei New Yorko mero Rudolph Giuliani panaudotą „Išdaužto lango teoriją”, pasak kurios, jeigu pastate yra išdaužytų langų ir jų niekas greitai nepakeičia, netrukus atsiras kiti netvarkos ženklai - piešiniai ant sienų, šiukšlės, vandalizmo žymės, rinksis mėlynanosiai benamiai bei paauglių gaujos, o tada prasidės ir rimti nusikaltimai.

Buvau vos peraugęs masyvias urnos formos ketaus šiukšlių dėžes, kai Druskininkų sveikatingumo parke šeimininkavęs daktaras Karolis Dineika svečiams net ir užsirūkyti neleisdavo, sakydamas, jog tai pušims kenkia. Šiemet to žiauriai apleisto parko rekonstrukcijai pagaliau skirtas Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimas. Jeigu nepridarys tokios akivaizdžios beskonybės, kaip rekonstruojant Senųjų gydyklų parką ir Grožio šaltinio prieigas, tai bus svarbesnis kurorto atgaivinimo darbas už visas dirbtines jūras ir klimato kaitą stabdančius keltuvus, nes atgaivins senąsias gydymo tekančiu vandeniu, pušynų oru, judesiu tradicijas.

Labai norisi patikėti, kad pamažu sutvarkysime savo kraštą, mažiau liks apleistų griuvėsių, dykviečių ir „niekieno” sklypų, miškų su pūvančiomis dar nuo užpernykštės vėtros vėjovartomis, pastebėsime, kad patiems nejauku numesti tuščią butelį tiesiog sau po kojomis ne todėl, kad bijotumėm, jog kažkas mus stebi. Danijoje ir Norvegijoje keletą metų pagyvenęs ir už ten uždirbtus pinigus sodybą Druskininkų apylinkių miškuose nusipirkęs kaunietis, vakarojant prie laužo, mėgdavo pasakoti kaip sunkiai sekėsi senos dzūkiškos trobos rekonstrukcijos darbuose jam talkinusius vietinius padienius darbininkus atpratinti gesinti cigaretes į jo dukart per savaitę pjaunamą veją. Nepadėjo nei įkyrus moralizavimas, nei įvairiose patogiose vietose išdėliotos peleninės. Ir tik tada, kai šeimininkas ne tik pagrasino už kiekvieną žolėje rastą nuorūką braukti nuo jų uždarbio po 50 litų, bet ir įgyvendino savo pažadą, jie ėmė tomis peleninėmis naudotis.

Bet pirmiausiai tuos litus jie turi uždirbti. Druskininkai tapo puikiu pavyzdžiu, kaip mažai įtakos vietos gyventojų socialinei padėčiai gali turėti šimtamilijoninės investicijos. Kai nėra efektyvios ilgalaikių bedarbių perkvalifikavimo sistemos, naujas darbo vietas, skirtas kvalifikuotiems specialistams, užpildo atvykusieji iš kitų miestų, o vietiniai geriausiu atveju gauna padirbėti viešųjų darbų. Kai brangūs butai domina kurorto svečius iš Rusijos ir Baltarusijos, o jų šildymas yra vienas brangiausių šalyje, mažesnes už vidutines pajamas gaunantys druskininkiečiai pamažu išsikrausto iš kurorto. Jeigu kitąmet planuojamas įvesti nekilnojamojo turto mokestis bus visuotinis ir skaičiuojamas nuo turto rinkos vertės, išvažiuojančiųjų bus gerokai daugiau, o renovuotų daugiabučių langai nušvis tik po kelias savaites per metus, kai jų šeimininkai suras noro ir laiko čia atvykti poilsiauti.