2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Jei nenorite pyktis su kaimynais, nesistenkite su jais susidraugauti


Antradienio rytą, kol laukiau už savo kiemo vartų prie aprasojusio automobilio, kol kasdienei kelionei į darbus bei mokslus susirinks visi šeimos nariai, nuo Ilgio pelkių pakilo dešimties gervių būrys, apsuko ratą virš mūsų kaimo, tvarkingai susirikiavo ir nusklendė pietvakarių kryptimi. Mūsų seneliai sakydavo, kad, jei gervės išskrenda iki Mykolinių, Kalėdos bus be sniego. Tebūnie, turėsim dėl ko bambėti, nes piktintis Seimo rinkimų rezultatais, kokie jie bebūtų, tikriausiai jau bus nusibodę, o didžiausia aktualija tuo metu bus daugiabučių namų gyventojų gautos sąskaitos už šilumą. Bet, kol iš mūsų namų dar neišsivadėjo greitai kaip paauglystė prabėgusios vasaros šilumos likučiai, nesikeikdami galime aptarti kitus žmogaus gyvenimo kitų žmonių kaimynystėje nemalonumus. 

Kadangi gyvenu aptvertame kieme, kurio vartai pažymėti užrašu „Atsargiai! Piktas šuo”, mano santykiai su kaimynais yra tiesiog puikūs. Nuo to laiko, kai prieš šešerius metus atsikrausčiau į nedidelį kaimelį prie Veisiejų-Leipalingio kelio, nė su vienu iš jų nesu susipykęs, mandagiai sveikinamės. Gal todėl, kad pasisveikinimu tarpusavio santykiai ir apsiriboja. Ir dar todėl, kad mažiausiai kartą per savaitę girdžiu pasakojimus bei skundus, kaip kaimynų nesugebėjimas gyventi netrukdant vienas kitam gali apkartinti gyvenimą. Sunkiausia, žinoma, yra daugiabučių namų bendrijų gyventojams, kur už sienos girdimas kiekvienas pirstelėjimas, o pats bendro naudojimo patalpų, namo konstrukcijų bei inžinierinių tinklų buvimas verčia ieškoti sutarimo. Vien tik iš vieno Druskininkų M.K.Čiurlionio gatvės daugiabučio per pastarąjį dešimtmetį į įvairias institucijas nukeliavusių skundų apimtis galėtų prilygti nedidelės valstybės diplomatiniam susirašinėjimui. Tai jie komunalinių mokesčių skaičiavimo metodika nepasitiki, tai dėl mobiliojo ryšio antenos ant namo stogo susirieja. Bendrija yra toks padaras, kurio vidinių nesutarimų nagrinėjimo kratosi visi, kas tik gali, todėl atsakymai dažniausiai būna rekomenduojantys susitarti tarpusavyje. Kai kaimynų karas vyksta jau ne pirmus metus, tai nė truputį nepadeda, nes mirtinais priešais tapę kaimynai, net ir radę kompromisą vienu klausimu, toliau tykos iš už kampo, ką čia blogo užfiksavus, įrašius į skundą, „kad tam bjaurybei maža nepasirodytų...” Trumpalaikė vienos pusės pergalė dar nieko nereiškia, nes po jos seka pralaimėjusiųjų atsakas ir taip gali tęstis visą gyvenimą. 

Nors detalus kaimynų tarpusavio rietenų aprašinėjimas arba rodymas televizijos laidose gali sudominti nemažą auditoriją, tokių temų dažniausiai stengiuosi išvengti ir paaiškinti žmonėms, kad, man išklausius ir surašius abiejų pusių kaltinimus vienas kitam, jos abi jausis kaip po pamazgų kibirą ant galvų viešai užsipylę. Tai netaikoma tik tais retais atvejais, kai besikreipiantysis išties panašus į skriaudžiamą žmogų, kuriam kone ant galvos lipa įtakingesni ar turtingesni. Net ir tuomet kartais paaiškėja, kad teisuolis yra teisus ne pagal galiojančius įstatymus, o tik pagal jo paties įsivaizduojamą paprotinę teisę, ir toks panašumas jokiu būdu neatleidžia nuo žurnalisto pareigos objektyviai išklausyti abi konflikto puses bei pateikti straipsnyje jų pasakojimus. 

Pakliuvusiems į kaimynų karo lauką bene geriausia išeitis būtų ne kova iki paskutinio kraujo lašo, tikintis visiško priešų sunaikinimo ar kapituliacijos, nes taip niekada nebūna, o dezertyravimas - apsisprendimas keisti gyvenamąją vietą. Tik nėra jokių garantijų, kad ir naujoje vietoje jau per pirmą pilnatį jums nepradės aiškėti, jog visi aplinkui kažką blogo prieš jus rezga ir išvis yra tokie baisūs žmonės, apie kuriuos tiesiog būtina kažkur pranešti. Sudėtingiau tai padaryti, kai gyvenate nuosavoje valdoje, tėviškėje, kurios už jokius pinigus neiškeistumėte į jokią kitą pasaulio vietą arba savo svajonių name, kurį statydami įdėjote visą širdį bei astronominę sumą skolintų pinigų. Bet ir tada įmanomas kompromisas - paliaubos, dėl kurių sutarti galėtų patarti tolimesnis ir konflikte nedalyvaujantis kaimynas, seniūnas ar seniūnaitis. 

Padeda ir aukšta tvora, bet tik tada, kai sklypo ribos aiškios, atlikti geodeziniai ar bent preliminarūs kadastriniai žemės matavimai ir dėl jos vietos įmanoma susitarti. Antraip turėsite dar vieną skundų priežastį. Tvora padeda suvokti ribą tarp „sava” ir „svetima”, sulaiko nuo netyčinių vienas kito privatumo pažeidimų. Tada belieka išmokti sveikintis net ir su tais, kuriems nejaučiate ypatingų simpatijų, bet vengti, kad tas pasisveikinimas virstų ilgesniu pokalbiu, o paskui peraugtų į kaimynų bičiulystę. Nes, kai pradėsite vienas pas kitą vaikščioti į svečius, kepti mėsą ant grotelių, gerti alų ir žiūrėti krepšinį, nė nepajusite, kada peržengsite tą privatumo ribą, kuri mandagumą skiria nuo familiarumo. O tada betruks tik atsitiktinės žiežirbos - laiku negrąžintų 20 litų „iki algos”, pernelyg gašlaus žvilgsnio į jūsų žmoną ar dukrą, garsiai burzgiančios žoliapjovės, kai kaimynas miega po darbo naktinėje pamainoje... Ir štai, nė nepajutote, kaip iš draugų jūs jau virtote mirtinais priešais. Todėl geriau likite tik kaimynais.