Laisvės dieną patikėkime, kad okupantus išprašėm visiems laikams

1993 m. rugpjūčio 31 d. Algirdo Sabaliausko nuotraukoje:
okupantai nešdinasi iš Lietuvos

Paskutinės vasaros dienos jau visai atsiduoda rudeniu, o rytais smilgų viršūnėse besisupantys voratinkliai žėri prieš saulę jau nevasariškai šaltos rasos lašeliais. Žinau, dar bus šiltų dienų, kai sukaitus nuo obuolių rinkimo ar malkų skaldymo norėsis ir į ežero gelmę stačia galva pūkštelėti, bet vanduo jau išvėsęs, arčiau priėjus visai nebevilioja. Tas žinojimas, kad jau viskas, vasara su visais savo malonumais negrįžtamai praėjo, neapleis net ir tokiomis dienomis, nuspalvindamas jas rudeninio liūdesio atspalviais. Tarsi kokiose veteranų sporto varžybose, kur visi dar stengiasi atrodyti žvalūs ir energingi, bet iš tiesų tik iš paskutinių jėgų daro tai, kas jaunystėje pavykdavo nė nesistengiant.

Sočiai palaistyti miškai negaili grybų visiems, išskyrus dzūkus. Ar mums to lietaus kliuvo gerokai mažiau, ar per vasaros karščius lengvi mūsų smėlynai taip išdžiūvo, kad reikia daugiau laiko grybienai atsigauti, bet šios savaitės pradžioje neradau nė vieno baravyko net ir tose vietose, kur jie tiesiog privalo tokiu metu išdygti.

Rugpjūtis pasibaigs Laisvės diena, primenančia kiek jau metų gyvename be svetimos kariuomenės savo šalyje. Kol ji nebuvo mandagiai išprašyta, bet kada galėjom sulaukti kažkokios provokacijos, po kurios taikdarių vėliavas iškėlę okupantai vėl išriedėtų į mūsų miestų gatves. Taip būta Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, Padnestrėje, Kryme. Negaliu ramiai klausytis, kai kas nors apsimeta nematantis skirtumo tarp okupacinės sovietų armijos ir šiomis neramiomis dienomis atvykstančių į pratybas Baltijos šalyse NATO sąjungininkų. Pirmieji įsiveržė nekviesti, žudė ir prievartavo, o išsinešdino tik Sovietų sąjungai subyrėjus. Antrieji atvyksta tik todėl, kad primygtinai prašome, nors galėtumėm patys gerokai daugiau prisidėti prie savo šalies saugumo.

Ilgą laiką išlaidos krašto apsaugai buvo ta biudžeto eilutė, nuo kurios progai pasitaikius galima vis ką nors nukirpti ir pridėti garsiausiai rėkiantiems biudžetininkams. Šiandien pritilo tie politikai, kurie dar neseniai jums kalbėjo, kad niekas čia mūsų nepuls, su Rusija reikia draugauti, o ne pyktis, be to, panorėjusi ji galėtų užimti Baltijos šalis vos ne per valandą ir joks NATO mūsų neapgins. Kai kas patyliukais ir dabar tą gerai išmoktą giesmelę naujienų portalų komentaruose ar užstalėje kartoja, nors per Ukrainos įvykius jau galėjo aiškiai įsitikinti jos klaidingumu.

NATO ne tik aiškiai patvirtino, kad įsipareigojimai bendrai ginti kiekvieną šios organizacijos narę išlieka svarbiausiu jos principu, bet ir siunčia savo naikintuvus saugoti mūsų oro erdvę, kad bet koks agresorius pirmiausiai susidurtų būtent su jais. Tik visiškai nesiorientuojantis šiuolaikiniame pasaulyje žmogus, kurio žinios pasibaigia tarnaujant sovietinėje armijoje politruko įkaltais į galvą šūkiais apie jos galybę, patikėti, jog šių dienų Rusija karine galia gali bent iš tolo prilygti NATO pajėgoms. Konvenciniame kare, nenaudojant branduolinio ginklo, kurio panaudojimas reikštų visos žmonijos susinaikinimą, Rusijos armija būtų sunaikinta taip pat greitai, kaip „nenugalimosios“ Sadamo Huseino pajėgos. Technologinė, kokybinė ir kiekybinė NATO persvara tokia didelė, kad apie Baltijos šalių ir Lenkijos užpuolimą bei karą su Vakarais net ir Rusijoje viešai kliedėti drįsta tik agresyvusis juokdarys V.Žirinovskis.

Ukrainos įvykiai mus pamokė, kad gerokai didesnė tikimybė sulaukti ne atviro puolimo, o kažkokio smulkaus neva vidinio konflikto, kuriame dalyvautų nedidelė grupelė vietinių „koloradinių“ aktyvistų ir perrengti savanoriais talkininkais Rusijos diversantai. O pati Rusija įsikištų tik „humanitariniais tikslais“, norėdama apginti savo tautiečius ir prisidengdama taikdarės vaidmeniu. Sugriauti tokius planus galėtų tik greita sprendimus priimančių politikų ir juos įgyvendinančių specialiųjų pajėgų reakcija. Ukrainos rytuose buvo praleista daug brangaus laiko, kol Donecko ir Luhansko separatistai užiminėjo pastatus ir puldinėjo pasieniečių dalinius. Tuomet juos dar galima buvo nesunkiai suguldyti snukiais į asfaltą, bet tam stigo politinio sprendimo ir veiksmingų pajėgų. Tikra antiteroristinė operacija prasidėjo tik išrinkus naująjį šios šalies prezidentą P.Porošenko.

Lietuvoje turime specialiųjų operacijų pajėgas, kovos patirties įgavusias Afganistane, bet tokiu metu reikia jas didinti ir aprūpinti visa būtina įranga. Iš mūsų Prezidentės taip pat galime tikėtis, kad sprendimas priešintis agresijai būtų priimtas nedelsiant, anksčiau, negu Seime to klausimo svarstymai paskęs ginčuose ar teroristus reikia medžioti lyg kiaulių maru apkrėstus šernus, ar pradėti su jais derėtis.