 |
| Druskininkų savivaldybės nuotraukoje: dyzelinis traukinukas važinėja pėsčiųjų ir dviračių takais |
Vilnietis Robertas su žmona, uošve ir dviem žaviais
vaikučiais keletą dienų svečiavęsis puikiajame Druskininkų kurorte užsuko į
„Druskininkų naujienų“ redakciją pasidalinti įspūdžiais. Liaupses, kaip gražiai
žydi gėlės, praleisiu, nes tai jau ne kartą girdėta. Suklusau, kai svečias
pradėjo pasakoti, kaip jam žingsniuojant pėsčiųjų taku Druskonio ežero
pakrantėje teko skubiai trauktis nuo motorinės transporto priemonės be
valstybinio numerio. Iškart supratau, kad pono Roberto vaikus išgąsdino
naujasis mūsų savivaldybės pirkinys – dyzelinis traukinukas, vežiojantis
turistus.
Formaliai žiūrint tas traukinukas tikrai yra motorinė
transporto priemonė, todėl svečio teiginys, kad ją reikėtų ir registruoti, ir
techninę apžiūrą atlikti ne iš piršto laužtas. Niekur neradau, kad Kelių eismo
taisyklės motorinėms transporto priemonėms leistų važinėti pėsčiųjų takais:
„Draudžiama važiuoti veja, šaligatviu, pėsčiųjų taku arba užvažiuoti ant jų,
išskyrus tuos atvejus, kai užvažiuoti ant šaligatvio krašto leidžia stovėjimo
būdą nurodantys kelio ženklai“.
Dėl važinėjimo pėsčiųjų takais traukinuko policijai niekas
dar neskuba skųsti, nes gerokai įdomiau atrodo pati jo įsigijimo istorija.
Druskininkų savivaldybės projektas „Kaimynus jungiantis ekologinis turizmas“
įtrauktas į projektų, finansuojamų pagal „Bendradarbiavimo per sieną Latvijos,
Lietuvos ir Baltarusijos programą“. Gražioji ir ekologiškoji šio projekto dalis
– Druskininkų dviračių takų atnaujinimas. Bet įsigytoji transporto priemonė,
mano supratimu, su ekologija turi tiek pat bendrybių, kaip ir bet kuris senas
„VW Passat“, vežiojantis dyzeliną bei cigaretes iš Gudijos. Tiesa, mano
minėtasis pasatas labiau „jungiantis kaimynus“, nes traukinukas, kaip
skelbiama, per sieną nevažiuos.
Tokia ekoveidmainystė jau netgi nestebina po to, kai
ekologai viešai sukritikavo Druskininkų keltuvų per Nemuną projektą. Priminsiu,
kad tas visiškai pramoginis įrenginys finansuojamas iš Klimato kaitos mažinimo
programos lėšų. Projektą vertinusiems Aplinkos ministerijos ekspertams toks
būdas gauti pinigų nepasirodė amoralus – kaip gi čia stabdysi tokio
progresyvaus kurorto plėtrą.
Galite drauge su politikais juoktis iš tokio mano
susirūpinimo klimato kaita ir sakyti, kad pinigai nekvepia, o svarbiausia juos
paimti, kad tik Druskininkams būtų geriau. To gerumo pastaruoju metu mums jau
per akis. Pakanka pasižiūrėti, kokį vaizdą transliuoja internetinė kamera iš
tuščios arba pustuštės Druskininkų slidinėjimo arenos, pasivaikščioti tiltu,
kurio remontas sustabdytas iki kitų metų, pasidomėti savivaldybės ir jos įmonių
finansiniais įsipareigojimais.
Užtat pinigų valdančiosios daugumos žygdarbius šlovinančiam
leidiniui nepristinga. Tuo metu, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas
skelbė sprendimą, kad tas leidinys leidžiamas pažeidžiant Visuomenės
informavimo įstatymą, keliuose Druskininkų krašto kaimuose prie stulpų ir
stotelių įrengtos pašto dėžės jam platinti. Tarsi apsimestų nežinantys, kad
leidinį labai greitai reikės uždaryti – ko ne puota maro metu?
Greičiau negu afrikinis kiaulių maras plinta kitas ne ką
mažiau pavojingas užkratas, dažniausiai vadinamas druskininkietiška separatizmo
liga. Toliau leidžiamas ne tik Druskininkų, bet ir Raseinių valdžios savigyros
organas, sukurtas pagal druskininkietišką pavyzdį, nepaisant Žurnalistų etikos
inspektorės išvadų ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Ir
žinoma, viena pirmųjų žinią apie naują tokio organo numerį socialiniame tinkle
„Facebook“ palaikino Druskininkų valdžios leidinio redaktorė, vis dar nenorinti
suprasti, kad taip tarnaudama politikams nusižudė kaip žurnalistė.
Kartą išdavus esminius žurnalistinės garbės principus ir
leidus save paversti laisvos žiniasklaidos naikinimo bei valdančiųjų politinių
oponentų triuškinimo įrankiu, kelio atgal nėra. Mūsų juk čia, Lietuvoje, tiek
mažai, visi vieni kitus pažįstam. Apsisprendus ignoruoti profesinės bendrijos
nuomonę ir netgi Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos bei teismų išvadas,
beliks visą likusį gyvenimą tarnauti politikams.
Druskininkų savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Ramunė
Šeštokienė po nepalankių jai Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Žurnalistų ir
leidėjų etikos komisijų sprendimų bent jau turėjo savigarbos išstoti iš LŽS. Su
tuo ją ir sveikinu nuoširdžiai ir be jokių patyčių. Nes apsisprendimas
neapsimetinėti žurnaliste – rimta moralinė pergalė. Propagandinio leidinio
redaktorei dar viskas prieš akis: ir suvokimas, ką iš tiesų ji ten veikia, ir
apsisprendimas nemeluoti, kad tai turi ką nors bendro su žurnalistika.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą