2014 m. rugpjūčio 8 d., penktadienis

Kur mus nuveš ekoveidmainystės traukinys?

Druskininkų savivaldybės nuotraukoje:
dyzelinis traukinukas važinėja pėsčiųjų ir dviračių takais
Vilnietis Robertas su žmona, uošve ir dviem žaviais vaikučiais keletą dienų svečiavęsis puikiajame Druskininkų kurorte užsuko į „Druskininkų naujienų“ redakciją pasidalinti įspūdžiais. Liaupses, kaip gražiai žydi gėlės, praleisiu, nes tai jau ne kartą girdėta. Suklusau, kai svečias pradėjo pasakoti, kaip jam žingsniuojant pėsčiųjų taku Druskonio ežero pakrantėje teko skubiai trauktis nuo motorinės transporto priemonės be valstybinio numerio. Iškart supratau, kad pono Roberto vaikus išgąsdino naujasis mūsų savivaldybės pirkinys – dyzelinis traukinukas, vežiojantis turistus.

Formaliai žiūrint tas traukinukas tikrai yra motorinė transporto priemonė, todėl svečio teiginys, kad ją reikėtų ir registruoti, ir techninę apžiūrą atlikti ne iš piršto laužtas. Niekur neradau, kad Kelių eismo taisyklės motorinėms transporto priemonėms leistų važinėti pėsčiųjų takais: „Draudžiama važiuoti veja, šaligatviu, pėsčiųjų taku arba užvažiuoti ant jų, išskyrus tuos atvejus, kai užvažiuoti ant šaligatvio krašto leidžia stovėjimo būdą nurodantys kelio ženklai“.

Dėl važinėjimo pėsčiųjų takais traukinuko policijai niekas dar neskuba skųsti, nes gerokai įdomiau atrodo pati jo įsigijimo istorija. Druskininkų savivaldybės projektas „Kaimynus jungiantis ekologinis turizmas“ įtrauktas į projektų, finansuojamų pagal „Bendradarbiavimo per sieną Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos programą“. Gražioji ir ekologiškoji šio projekto dalis – Druskininkų dviračių takų atnaujinimas. Bet įsigytoji transporto priemonė, mano supratimu, su ekologija turi tiek pat bendrybių, kaip ir bet kuris senas „VW Passat“, vežiojantis dyzeliną bei cigaretes iš Gudijos. Tiesa, mano minėtasis pasatas labiau „jungiantis kaimynus“, nes traukinukas, kaip skelbiama, per sieną nevažiuos.

Tokia ekoveidmainystė jau netgi nestebina po to, kai ekologai viešai sukritikavo Druskininkų keltuvų per Nemuną projektą. Priminsiu, kad tas visiškai pramoginis įrenginys finansuojamas iš Klimato kaitos mažinimo programos lėšų. Projektą vertinusiems Aplinkos ministerijos ekspertams toks būdas gauti pinigų nepasirodė amoralus – kaip gi čia stabdysi tokio progresyvaus kurorto plėtrą.

Galite drauge su politikais juoktis iš tokio mano susirūpinimo klimato kaita ir sakyti, kad pinigai nekvepia, o svarbiausia juos paimti, kad tik Druskininkams būtų geriau. To gerumo pastaruoju metu mums jau per akis. Pakanka pasižiūrėti, kokį vaizdą transliuoja internetinė kamera iš tuščios arba pustuštės Druskininkų slidinėjimo arenos, pasivaikščioti tiltu, kurio remontas sustabdytas iki kitų metų, pasidomėti savivaldybės ir jos įmonių finansiniais įsipareigojimais.

Užtat pinigų valdančiosios daugumos žygdarbius šlovinančiam leidiniui nepristinga. Tuo metu, kai Vilniaus apygardos administracinis teismas skelbė sprendimą, kad tas leidinys leidžiamas pažeidžiant Visuomenės informavimo įstatymą, keliuose Druskininkų krašto kaimuose prie stulpų ir stotelių įrengtos pašto dėžės jam platinti. Tarsi apsimestų nežinantys, kad leidinį labai greitai reikės uždaryti – ko ne puota maro metu?

Greičiau negu afrikinis kiaulių maras plinta kitas ne ką mažiau pavojingas užkratas, dažniausiai vadinamas druskininkietiška separatizmo liga. Toliau leidžiamas ne tik Druskininkų, bet ir Raseinių valdžios savigyros organas, sukurtas pagal druskininkietišką pavyzdį, nepaisant Žurnalistų etikos inspektorės išvadų ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo. Ir žinoma, viena pirmųjų žinią apie naują tokio organo numerį socialiniame tinkle „Facebook“ palaikino Druskininkų valdžios leidinio redaktorė, vis dar nenorinti suprasti, kad taip tarnaudama politikams nusižudė kaip žurnalistė.

Kartą išdavus esminius žurnalistinės garbės principus ir leidus save paversti laisvos žiniasklaidos naikinimo bei valdančiųjų politinių oponentų triuškinimo įrankiu, kelio atgal nėra. Mūsų juk čia, Lietuvoje, tiek mažai, visi vieni kitus pažįstam. Apsisprendus ignoruoti profesinės bendrijos nuomonę ir netgi Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos bei teismų išvadas, beliks visą likusį gyvenimą tarnauti politikams.


Druskininkų savivaldybės viešųjų ryšių specialistė Ramunė Šeštokienė po nepalankių jai Lietuvos žurnalistų sąjungos bei Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijų sprendimų bent jau turėjo savigarbos išstoti iš LŽS. Su tuo ją ir sveikinu nuoširdžiai ir be jokių patyčių. Nes apsisprendimas neapsimetinėti žurnaliste – rimta moralinė pergalė. Propagandinio leidinio redaktorei dar viskas prieš akis: ir suvokimas, ką iš tiesų ji ten veikia, ir apsisprendimas nemeluoti, kad tai turi ką nors bendro su žurnalistika.