Pasisakymas pašiurpino Lietuvą, bet ne rusiškų TV kanalų ir vietinės valdžios savigyros leidinio išauklėtus druskininkiečius

Euro įvedimo priešininkai prognozuoja, kad sausis bus be sniego

Antradienį pirmą kartą šį rudenį namie užkūrėme krosnelę ir pasidžiaugėme jaukia šiluma, o ta pačia proga prisiminiau Druskininkų valdžios pastangas aprūpinti visus autonomiškai besišildančius gyventojus nemokamu kuru – propagandinio valdžios leidinio tiražo padidinimą.

Pirmadienį Druskininkų merui dėl to teko aiškintis tiesioginėje LRT televizijos laidoje „Teisė žinoti“. Ramus pokalbis apie tiesiogiai renkamų merų įgaliojimus pasikeitė, kai laidos vedėja Rita Miliūtė uždavė druskininkiečio Konstantino Rečkovo elektroniniu paštu atsiųstą klausimą apie Žurnalistų etikos inspektorės tarnybos ir Vilniaus apygardos administracinio teismo pripažintą neteisėtu leidinį.

Kitą dieną po laidos LRT išplatintame pranešime tai buvo apibūdinta taip: „Druskininkų meras Ričardas Malinauskas teigia, kad jeigu būtų vėl išrinktas, tikrai norėtų toliau naudotis Švietimo centro leidžiamo leidinio „Mano Druskininkai“ paslaugomis, nors teismai jo leidybą yra paskelbę neteisėta.“

Seimo narė Rasa Juknevičienė, žiūrėdama šią laidą, socialiniame tinkle „Facebook“ pakomentavo: „Susinervino jūsų caras akivaizdžiai. Nervingi žmonės neturėtų užimti tokių atsakingų pareigų“.

Laidos vedėją ir kitus diskusijos dalyvius akivaizdžiai nustebino R.Malinausko atsakymas į klausimą, ar tikrai „balandį Druskininkų meras sakė, kad turistų iš Rusijos lankomame kurorte nedera rengti akcijų, smerkiančių Rusijos agresiją Ukrainoje.“

Čia ir toliau cituoju iš LRT pranešimo:

„Reikėjo suorganizuoti druskininkiečių komandą ir vykti bent jau į Vilnių prie Rusijos ambasados, išreiškiant nepritarimą jos vykdomai politikai Ukrainos atžvilgiu, ar prie Ukrainos ambasados, išreiškiant palaikymą ukrainiečiams. O ne atsistojus viduryje kurorto, kurio visas sanatorijas užpildo ir svečiais iš Rusijos, pigiai ir neatsakingai bendruomenės ir viso miesto atžvilgiu „medžioti“ rinkėjų balsus“, – laikraščiui tuomet teigė R. Malinauskas.
„O jūs manot kitaip?“ – paklaustas, ar citata teisinga, pirmadienio vakarą TV laidoje replikavo Druskininkų meras.“

LRT studijoje tuo metu buvusių R.Miliūtės, R.Šimašiaus ir netgi socialdemokrato G.Palucko veidų išraiškos pasakė daugiau, negu galima buvo pasakyti bet kokiu komentaru – tarsi prieš juos sėdėjęs pokalbio dalyvis būtų įsisegęs į atlapą „koloradinę“ juostelę.

O gal būtent tokio įvaizdžio ir reikia jo rinkėjams Druskininkuose, kurių informaciniai poreikiai apsiriboja iš Baltarusijos transliuojamų rusiškų TV kanalų žiūrėjimu ir vietinės valdžios savigyros leidinio skaitymu?

Iki euro liko mažiau kaip 100 dienų, o vis daugiau žmonių prasitaria, kad jau baigiasi kantrybė klausytis visos tos abejotino prasmingumo konsultavimo ir informavimo kampanijos. Kodėl litą galėjom tiesiog paimti ir įsivesti, o dabar reikia 24 valandas per parą aiškinti suaugusiems žmonėms lyg mažiems vaikams, kaip tie pinigai keisis? Juk vis tiek bus tokių, pas kuriuos sukčiai ateis perskaičiuoti namie laikomų grynųjų arba turguje paims už parduotą ožį flomasteriais nupieštą 99 eurų banknotą.

Gerai pamenu, kad jau dirbdamas vietinio laikraščio reporteriu gavau pirmą algą litais – saują monetų. Ir kažkaip neverkėm tada, kad atrodo mažai po taloninių sumų su daugybe nulių. Nebuvo jokio reikalo mėnesių mėnesiais stebėti kainas parduotuvėse, kad, neduok Dieve, kas nors netyčia nepabrangtų, o tas pabrangimas nebūtų siejamas su euro įvedimu.

Džiaugsmas, kad po dešimtmečių naudojimosi svetima valiuta su didžiausio XX a. teroristo galva ir beveik žaislinių popieriukų su žvėrelių atvaizdais pagaliau turime tikrus savo pinigus, nustelbė bet kokį nerimą. Žinojom, kad kainos kilo prieš tai, kilo po to ir kils visais laikais visose šalyse.

Ar per tuos du dešimtmečius mes taip nukvakom, kad dabar mums jau reikia aiškinti elementarius dalykus? O gal tai tėra būdas perrėkti euroskeptikų balsus, atsiliepimas į jų gąsdinimus kaip čia įsivedus eurą viskas staiga pabrangs, o pats euras jei ne ryt tai poryt žlugs su visa eurozona ir Europos Sąjunga.

Galima pamanyti, kad visus tuos kliedesius žmonės patys susigalvojo kamuojami nerimo dėl tariamai prarandamo vieno iš valstybingumo atributų – nuosavų pinigų. Arba bet kokių permainų baimės, kaip aną savaitę pasakojo euro informavimo kampanijos radijo laidoje dalyvavusi psichologė.

Manydami, kad visas tas nepasitikėjimas savo šalimi, tapatinant ją su konkrečiais ne itin simpatiškais politikais, Europos Sąjunga – priskiriant jai tradicinių vertybių griovėjos vaidmenį, atsirado savaime, darome esminę klaidą. Dabar jau pakanka viešai žinomos informacijos teigti, kad tai buvo Rusijos specialiųjų tarnybų kruopščiai parengtas informacinio karo planas. Jame iš anksto buvo numatyta, kokiais būdais galima įteigti pažeidžiamiems Rytų ir Vidurio Europos žmonėms šiuos propagandinius mitus, kad jie toliau nemokamai skleistų juos lyg savo nuomonę.

Būtent todėl tapo reikalinga tokia ilga ir detali euro įvedimo informacinė kampanija. Nuo ryto iki vakaro kalant žmonėms į galvas elementarias žinias tikimasi, kad jose nebeliks vietos jau minėtiems propagandiniams mitams. Vyksta ne žinių spragų užpildymas, o vienos informacijos išstūmimas kita. Lėtas ir brangiai kainuojantis, ne visuomet efektyvus, bet galų gale pasiekęs bent jau tokį tikslą, kad pritariančiųjų euro įvedimui gyventojų dalis jau viršija skeptikų skaičių.