2014 m. rugsėjo 18 d., ketvirtadienis

Paveldėjom tik liūdesį

Kaip bebūtų malonu džiaugtis saulėtomis rudens dienomis, gamtoje vis labiau jaučiasi drėgmės stygius. Samanos po kojom net traška, bet kuris kieme paliktas daiktas per dieną pasidengia smulkių dulkių sluoksniu, o dar kai kurių grybų parsinešus namo nė džiovinti nereikia – jau sudžiūvo miške.

Rudenį mintyse dalinu į dvi dalis. Gražioji trunka maždaug iki Varėnos grybų šventės, rengiamos paskutinį rugsėjo savaitgalį, bet gali užsitęsti ir iki Poetinio Druskininkų rudens. Dar nereikia kūrenti namų, vidurdienį dar nusimetam šiltesnius rūbus beveik kaip vasarą, medžiai dar su lapais, nors jau gelstančiais, raustančiais ir pradedančiais kristi. Liūdnoji rudens dalis prasidės, kai beliks plikų šakų grafika, dienos sutrumpės taip, kad išeisim iš namų į darbą ir grįšim tamsoje, o katinai ieškos progos įsmukti pro duris ir įsitaisyti ant palangės virš šilto radiatoriaus arba prie krosnelės.

Simboliška, kad būtent tokiu metu, iškart po Rudens lygiadienio, minime Holokausto dieną. Kasmet vis iš naujo primindamas savo skaitytojams tuos vis labiau tolstančius įvykius, jaučiuosi tarsi antstolis, primenantis banko skolininkui seniai užmirštą bet negrąžintą skolą. Jeigu sakoma, kad pakaruoklio namuose apie virvę nejuokaujama, tai ar galima žudiko namuose vis iš naujo užsiminti apie nužudymo aplinkybes? Nebijantys akistatos su savo sąžine lietuviai nesistengia ieškoti kažkokių savo protėvių kartos nusikaltimo pateisinimų ar juo labiau jo neneigia. Tai buvo padaryta ir dabar jau nieko nepakeisim. Nesugrąžinsim tos savo visuomenės dalies, kuri čia gyveno, augino vaikus, po daugelio metų kažkur Paryžiuje tapusius visam pasauliui žinomais menininkais, skaitė ir rašė knygas, prekiavo ir juokavo. Ir staiga viskas pasibaigė tragedija, po kurios likom tik mes, slėpdami už nugarų kažkuo sukrešėjusiu suteptas rankas, nuleisdami akis, kai kas nors apie tai užsimena. Apsamanojo ir nubluko mums neįskaitomi įrašai iškalti pasvirusiuose akmeniniuose paminkluose, neatpažįstamai pasikeitė po daugybės rekonstrukcijų jų gyventi namai, pamažu išėjo visi, kas galėjo prisiminti gyvenimą iki Katastrofos.

Paveldėjom tik liūdesį, tarsi amžinai besitęsiantį vėlyvą rudenį, kai žinai, kad kitaip jau nebus. Paveldėjom kaltę, apie kurią nenorim kalbėti, ir pyktį, kai apie ją kas nors bando užsiminti. Nereikia, šiandien jūsų nekiršinsiu bandydamas perrėkti trokštančius pasinaudoti neramia padėtimi Artimuosiuose Rytuose, kad dar kartą savo gudriai slepiamą antisemitizmą užmaskuotų kaip solidarumą su Gazos palestiniečiais.

Šį penktadienį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės rūmuose, Vilniuje pirmą kartą bus teikiami „Beigelio“ tolerancijos apdovanojimai. Tai nauja Lietuvos žydų bendruomenės, vykdančios tolerancijos kampaniją „Beigelių krautuvėlė“, iniciatyva. Apdovanojimus globoja LR Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Vyriausybėje bus išdalintos pirmos šešios iš dvylikos planuojamų nominacijų: po vieną edukacijos, meno, žmogaus teisių judėjimo, asmenybės nuopelnų, neformalaus ugdymo ir darbo su jaunimu srityse. Laureatams atiteks simbolinė statulėlė bei apdovanojimo liudijimas. Dar šešios nominacijos bus įteiktos kitų metų vasarą „Beigelių krautuvėlės“ uždarymo renginyje. Kandidatus apdovanojimams siūlyti galėjo visi norintys. Iš trisdešimties visuomenės nominuotų kandidatų atrinkti šeši verčiausi „Beigelio“ nominacijų. Dėl nugalėtojų sprendė specialiai suburta Komisija, kurią sudarė devyni žmogaus teisių srityje nusipelnę asmenys.

Buvau maloniai nustebintas, kai gavau pranešimą, kad patekau tarp tų 30 kandidatų. Kas bus pirmieji apdovanotieji „Beigelių“ tolerancijos prizais, paaiškės tik renginio vedėjui Giedriui Masalskiui paskelbus rezultatus. Nesitikiu tarp jų patekti, nes Lietuvoje yra gerokai labiau šioje srityje nusipelniusių žmonių, o mano fragmentiškos ir ne visuomet sėkmingos pastangos savo straipsniuose užsiminti apie lietuvių ir Lietuvos žydų, Lietuvos ir Izraelio santykių problemas yra gerokai mažiau negu privalėjau padaryti, jei visuomet būčiau paklusęs sąžinės balsui.


Lietuvos žydų kultūriniam paveldui, lietuvių ir žydų santykių istorijai ir Holokaustui vis dar nepakankamai dėmesio skiriama moksleivių ugdymo programose. Žinoma, kiekvienas mokytojas gali papildomai suteikti savo ugdytiniams žinių apie tai, užpildyti spragas, padėti išsivaduoti nuo antisemitinių mitų, atsinešamų iš šeimos ir gatvės. Bet ar daug tokių entuziastų pažįstate? Todėl žiniasklaidai tenka ypatinga misija rasti ir viešinti geriausius pavyzdžius ir nenutylėti nesantaikos kurstymo bandymų, kurių šiuo neramiu metu gali pasitaikyti vis dažniau.