2016 m. sausio 11 d., pirmadienis

Apie mitinius laikus, kai tarp sanatorijų griuvėsių ganėsi karvės ir ožkos

Metai prasidėjo nenuobodžiai.

Pirmiausiai policija pranešė, kad žydras „Renault Twingo“, kurio paskutiniu savininku prieš išregistravimą buvau aš, guli kažkur prie Alytaus griovyje sudaužytas ratais į viršų.
Bet mano lavono viduje nerado.

Įsijungiu Žinių radiją, o ten ponai Andrius Užkalnis ir Vladimiras Laučius šnekasi apie mano kacinus. Kacinam nesakiau, kad neišpuiktų.

Kitą dieną namie nuo ryto nebuvo vandens, nes užšalo vietinio vandentiekio vamzdžio galas, esantis šulinyje.

Apskrities policija vėl paskambino ir maloniai pakvietė į apklausą dėl kažkokio komentaro „Facebooke“. Ir pradėjo snigti.

Snigti nustojo, bet į policiją vis vien nuvažiuosiu. Pirmiausiai todėl, kad esu pilietiškas žmogus ir visada stengiuosi talkinti savo darbą dirbantiems pareigūnams. Ir dar todėl, kad smalsu, kas apskundė – mūsų vietinės valdžiukės ar didelės kaimyninės šalies gerbėjai.

Pamačiau skelbime mane dominantį fotoaparatą, parduodamą už gerą kainą. Paskambinau – jau parduota. Mažiau negu per 3 valandas. Tai reiškia, kad kaina tikrai buvo gera.

Druskininkiečiai spėlioja, kaip bus išspręsta dujų tiekimo į mūsų kurortą problema – pastatys išdujinimo stotį ar patars daugiabučių gyventojams įsirengti elektrines virykles.

Ta proga prisiminiau, kaip 1992 metų rudenį, sutrikus suskystintųjų dujų tiekimui, miestelėnai iš kelių plytų statėsi kiemuose ugniakurus, ant jų virė, kepė ir susėdę prie ugnies keiksnojo Landsbergį ir Lietuvą. Mano supratimu, būtent ten užgimė tas užkietėjęs druskininkietiškas vatnikų tipažas, atvedęs mūsų miestą į dabartinį būvį, turintį autoritariškai valdomo separatistinio darinio bruožų.

Nes būtinybės kūrenti tuos laužus, tiesą pasakius, net ir nelabai buvo. Kartą, kai tokių laužų kūrentojų paklausiau, kodėl nenusiperka elektrinių viryklių ir negamina pietų namie, tai vos išsisukau nuo smūgio samčiu.

Kaip laužai prie Seimo 1991-ųjų sausį buvo patriotizmo mokykla, taip šitie Druskininkų laužai tapo mūsų kontrrevoliucijos simboliu, savotišku Antimaidanu. Pilvo pergalės prieš protą ir sąžinę ženklu.
Nes kiekvienoje grupelėje tokių ugnies kūrentojų atsirasdavo bent po vieną agitatorių, kuris kantriai pasakojo legendas apie tuometinių šalies vadovų sąskaitas Šveicarijos bankuose, primindavo, kaip sočiai druskininkiečiai gyveno prie ruso, kai traukiniais čia suvažiuodavo nereiklūs poilsiautojai iš Sovietų sąjungos didmiesčių ir nesiderėdami nuomojosi iš vietinių lovas visokiose pašiūrėse.
Po tokio smegenų plovimo 1992-ųjų rudenį turėjome liūdnus rinkimų rezultatus, kai į valdžią sugrįžo buvę komunistai, o Druskininkuose po kelių metų įsitvirtino iš Grūto stabų rezervato importuotas vadukas.

Dabar tas laikotarpis nuo 1991 iki 2000 metų, dažniausiai primenamas dabartinių valdančiųjų kaip tariamo nuosmukio ir neracionalaus griovimo laikotarpis. Juo gąsdinamas jau šiame amžiuje užaugęs jaunimas, neprisimenantis, kaip ten viskas buvo iš tikrųjų. Tokiems galima pasakoti, kad ir karvės bei ožkos miesto centre ganėsi tarp sanatorijų griuvėsių.

Bet man tie Druskininkai buvo gerokai mielesni už dabartinius, švytinčius naujais stiklo ir plieno statiniais ir išgrįstus įvairiaspalvėmis trinkelėmis. Pirmiausiai todėl, kad tuo laikotarpiu druskininkiečiai trumpam išsivadavo nuo baimės viešai reikšti savo nuomonę, ginčytis ir diskutuoti. Pasijuto, kad jų žodis ir balsas turi vertę, išsakyti argumentai gali įtakoti sprendimus. O už kitokią nuomonę niekas nepersekiojo ir nevijo iš darbo. Vienoje įmonėje ar įstaigoje galėjo dirbti skirtingų partijų nariai, per rinkimus kiekvienas agituojantis už savus, ir niekam dėl to nė plaukas nuo galvos nenukrito.

Būtent tuo laikotarpiu į Druskininkus gyventi atvyko nemažai meno ir mokslo žmonių, atradusių čia ramybę, nesubjaurotą gamtą ir kokybiškas viešąsias paslaugas. Dar nebuvo jokios Europos Sąjungos paramos, todėl nematėm ir spartaus atsinaujinimo, bet visi drauge mokėmės dirbti laisvosios rinkos sąlygomis, veikė sanatorijos, net ir jau prie šios valdžios griuvėsiais paverstas „Nemunas“. Visa Lietuva tada tik pradėjo stotis ant kojų, klydo ir taisė klaidas, bet kaip dabar miela prisiminti to meto druskininkiečių akyse spindėjusias džiaugsmo dėl atgautos laisvės kibirkštis.


Liūdna, kad dabar tie patys žmonės, sutikti gatvėje ar kokiame renginyje arba išvis vengia atviresnio pokalbio, arba prabyla su tokiu liūdesiu, tarsi šitą gražų miestą būtumėm amžiams atidavę kažkokiai svetimai grobuoniškai jėgai. Ir pats ne visuomet drįstu jiems pasakyti, kad tik nuo jų pačių valios priklauso, ar toliau gyventi užsisklendus, džiaugtis trupiniais nuo oligarchų stalo, ar pasiryžti susigrąžinti savo jaunystės Druskininkus be baimės, pataikavimo ir melo.