2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 10 d.

Neravuose, senelių namo, kuriame augau iki penkerių metų, tamsiausiame kampe stovėjo didelė kampuota, sunki visuomet užrakinta juoda spinta. Man, už stalą mažesniam aplėpausiui, ji kėlė pagarbią baimę, o kai senelis Adomas ją atrakindavo norėdamas ką nors iš ten paimti ar padėti, vis taikydavausi pamatyti, kas yra jos viduje. Tvankiomis vasaros naktimis netgi esu tą spintą sapnavęs kažkokiuose vaikiškuose košmaruose, kurie visuomet baigdavosi, kai pažadindavo mama, sunerimusi, ko tas vaikas per miegus kalba. Tik vėliau sužinojau, jog tą spintą Antrojo pasaulinio karo metais mano seneliui paliko pasaugoti jo draugas Joškė. Turbūt jau supratote, kad Joškė buvo žydas ir tą spintą paliko prieš tai, kai ne savo noru persikraustė į Druskininkų getą. Iš ten jis ir negrįžo, o namuose liko didelis sunkus juodas kaltės simbolis. Anądien mano bičiulis Saulius, su kuriuo bandžiau diskutuoti kolektyvinės kaltės ir Holokausto neigimo temomis, pasakė nesutinkąs būti „atsakingas už milijonų žmonių žūtį“, nes tvirtai žino, kad jo artimieji „gelbėjo tuos žmones“. Ir nors niekas iš mano giminės karo metu prie žydų žudymo neprisidėjo, kaltė už tai, kas vyko mūsų krašte ir prie ko prisidėjo nemaža dalis bendrapiliečių, tūno manyje, kaip ta juodoji spinta. Taip, aš esu žydšaudžių tautos palikuonis. Pasakiau tai ir kepurė nuo galvos nenukrito. O kolektyvinės kaltės sąvoką pabandysiu jums paaiškinti paprastu palyginimu. Kai Lietuvos krepšininkai laimi medalius, mes jaučiame kolektyvinį džiaugsmą, nors dauguma prie tos pergalės prisidėjome tik alaus, išgerto sėdint prieš televizorių, kiekiu. Tai čia tas pats, tik atvirkščiai. Galėsime nebesapnuoti tos savo sąžinės troboje stovinčios juodosios spintos, kai išnešime ją į dienos šviesą, o ne slėpsime nuo svetimųjų akių arba neigsime jos egzistavimą. Kalbėti ir rašyti apie tai reikia būtent dabar, kai Rusijos, Izraelio ir daugelio Europos šalių žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie lietuviškąjį Holokausto neigimo atvejį. Mūsų radikalieji patriotai, išsirikiavę ginti tai, ką jie vadina žodžio laisve, patys nejučia tapo Rusijos propagandos talkininkais. Dabar bet kuris europietis jausis artimesnis prieš fašizmą kovojusiems rusams, o ne mums, nesuprantamu būdu Europos Sąjungoje atsidūrusiems antisemitams. Apmaudžiai suklydusio istoriko ir „Veido“ redaktorių gynėjai turėtų gauti iš Rusijos ambasados bent jau padėkos raštus.
„Mums atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos,“- rašo savo tinklaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis ir išskiria „naftalininį“, „operetinį“, „vodevilinį“ ir „liaudiškąjį“ antisemitizmą. „Antisemitinės“ Užgavėnių kaukės ir persirengėlių dainuškos nežeidžia net tokių dalykų nemačiusių mūsų kurorto poilsiautojų iš Izraelio... Kas kita – patvoryje gulintis antkapio akmuo iš žydų kapų, apie kurį prieš porą mėnesių rašiau „Druskininkų naujienose“. Jį radęs mūsų skaitytojas stebėjosi ne tiek pačiu faktu, kad tas akmuo tokioje vietoje galėjo atsirasti, kiek jo „nepastebėjusios“ mūsų vietinės valdininkijos abejingumu. Tuo netrukau įsitikinti ir pats, pranešdamas apie radinį Kultūros paveldo departamento ir Druskininkų savivaldybės tarnautojams ir neišgirdęs nė krislelio susirūpinimo ar susidomėjimo.
„Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai, kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras,“- rašo L.Donskis. Mintį apie tą „neegzistuojančią savivaldą“ būtų prasminga paprašyti išplėtoti, bet dabar tam nėra pats tinkamiausias metas. Savivaldos rinkimai jau, kaip sakoma, ant nosies, tai kaip mat būsiu apkaltintas agitacija jei ne už, tai bent jau prieš ką nors. Iki Šv.Kalėdų beliko vos kelios savaitės, tai dabar kiekvienas vietos politikas skubės pabūti jei ne Kalėdų Seneliu, tai bent jo elfu ar skraidančiu elniu, žadės jums dovanų maišus... Jeigu turite neišspręstų komunalinių problemų, tai dabar pats laikas valdžiukei apie jas priminti, nes po rinkimų vėl ketverius metus būsime jai tik nesunkiai melžiami mokesčių mokėtojai.
Anądien ir mano itin mėgiama cituoti Finansų ministrė nepraleido progos pamokyti žiniasklaidos, kad jai derėtų „ugdyti sąmoningus mokesčių mokėtojus“. Tik nepamanykite, kad bandau aiškinti, jog I.Šimonytė yra bloga ministrė. Aš tiesiog žaviuosi jos vaizdingu kalbėjimo būdu ir smurtinėmis metaforomis. O mokydama žiniasklaidą ji paprasčiausiai peržengė savo kompetencijos ribas – nesugebėjo atskirti mūsų nuo savo kontoros viešųjų ryšių skyriaus... Mes juk ugdome sąmoningus mokesčių nemokėtojus, nes padedame jiems suprasti, kad nemaža dalis valstybei sumokėtų pinigų bus neefektyviai išleisti.