2010 m. gruodžio 17 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 17 d.

Jau beveik dešimtmetį „Druskininkų naujienų“ skaitytojai kiekvieno mėnesio pradžioje galėdavo susipažinti su praėjusio mėnesio duomenimis, kiek žmonių mūsų savivaldybėje gimė, mirė, susituokė, išsiskyrė... Drauge būdavo skelbiamas ir visų per mėnesį mirusių asmenų sąrašas. Daugeliui druskininkiečių tai buvo svarbi informacija, nes tik taip sužinodavo, jog seniai matyto kaimyno, bičiulio ar priešo jau daugiau nebesutiks šioje ašarų pakalnėje... Visą šią informaciją elektroniniu paštu atsiųsdavo Druskininkų savivaldybės Civilinės metrikacijos skyrius, o pastaruoju metu – Teisės ir civilinės metrikacijos skyrius. Visuomet laiku, ir tik labai retais atvejais apibendrintuose skaičiuose pavykdavo aptikti aritmetinių klaidų. O štai šį mėnesį informacija buvo atsiųsta be mirusių asmenų sąrašo. Straipsnius pagal šiuos duomenis reguliariai rašanti Irma Sadauskienė paskambino į Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyrių pasiteirauti, kas nutiko. Ką išgirdo – surašė į straipsnelio „Lapkritį mirė 30, o gimė 23 druskininkiečiai“ rubriką „Rubrikos“Anapilin palydėti“ nebus“: „Gruodžio 8 d. Druskininkų savivaldybės Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vedėjo pavaduotoja Ramutė Juonienė pranešė „Druskininkų naujienoms“, kad nuo šiol per mėnesį anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks. Todėl nuo šiol žiniasklaidos priemonės mirusių žmonių pavardžių nespausdins.“
Šios savaitės pradžioje į redakciją paskambinusi skaitytoja Antanina Z., prenumeruojanti ir skaitanti abu Druskininkų savaitraščius, bandė mus įtikinti, jog ponia Juonienė mūsų Irmutei pamelavo. Bandžiau mandagiai paaiškinti, jog taip būti negali, nes R.Juonienė yra ne kokia nors politikė ar prekybos agentė, o savivaldybės skyriaus vedėjo pavaduotoja – valstybės tarnautoja. O valstybės tarnautojams galioja griežti etikos standartai – meluoti šiukštu nevalia. Ir ne tik žiniasklaidai, bet ir jums, druskininkiečiams. Tam reikalui dar 2002 m. velionis Algirdas Brazauskas, tuo metu būdamas Premjeru, patvirtino „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisykles“. Šių taisyklių tikslas – „apibrėžti veiklos ir elgesio principus, kurių turi laikytis valstybės tarnautojas, įgyvendindamas savo teises, vykdydamas teisės aktuose nustatytas pareigas bei funkcijas, ir didinti visuomenės pasitikėjimą valstybės tarnautojais“. O jose juodu ant balto parašyta, kad valstybės tarnautojas privalo „elgtis taip, kad visuomenė pasitikėtų viešuoju administravimu ir valstybės tarnautojais“. Taigi, melavimas šias taisykles pažeistų, todėl to jokiais būdais negalėjo nutikti.
„Jums R.Juonienė sakė, kad anapilin išėjusių žmonių sąrašų žurnalistams neteiks, o tuo pat metu ėmė ir pateikė... Kitam Druskininkų laikraščiui. Vadinasi, jums melavo!“- prispyrė skaitytoja. O aš vis tiek netikiu ir bandau tuo įtikinti ponią Antaniną. Sakau, gal ne pati, gal koks nors kitas skyriaus darbuotojas, jai nė nepasakęs, tą sąrašą išsiuntė. Tuomet skaitytoja dar labiau užsiplieskė ir bandė mane įtikinti, jog taip nutiko todėl, kad Teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje dirba vieno iš Druskininkų laikraščių redaktoriaus žmona. Na jau ne! Mano šeimoje valstybės tarnautojų nėra ir labai tikiuosi, kad dar ilgai nebus... O kito laikraščio redaktoriaus asmeninis gyvenimas manęs nedomina. Be to, su skaitytojos paminėta dabartine Teisės ir civilinės metrikacijos skyriaus vyriausiąja specialiste G.R. jis jau labai seniai išsiskyrė. Na ir kas, kad draugiškai tebebendrauja – tai normalus civilizuotų inteligentiškų žmonių elgesys. Ir jau jokiu būdu nepatikėsiu gandais, neva daugiau informacijos tas laikraštis gavo tik dėl to, jog ji ten dirba. Taip negali būti, nes tos pačios „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklės“ griežtai prisako, kad valstybės tarnautoja privalo „neturėti asmeninių interesų ir nesiekti naudos sau, savo šeimai, artimiesiems ar draugams, vykdydamas savo tarnybines pareigas“. Anokia čia nauda tas numirėlių sąrašas, vos vienas kitas skaitytojas jo pasigedo, bet dėl tokios smulkmės jokia vyriausioji specialistė „Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių“ nepažeidinėtų.
Nelabai sekėsi man įtikinėti ponią Antaniną. Visi argumentai – kaip žirniai į sieną. Sako, tu, vaikeli, manęs citatomis neužmėtysi, tų taisyklių per gyvenimą ji matė ir tokių, ir anokių, pradedant nuo „Komunisto statytojo kodekso“ ir baigiant į vienos partijos programą perrašytų dešimties Dievo įsakymų. „Ar kas anų laikėsi?“- pabaigai paklausė skaitytoja. Taip ir likau stovėti kvailai išsišiepęs su pypsinčiu telefono rageliu rankose. Viską žino tie mūsų kurortinio miesto pensininkai, visus įtarinėja, dar, neduok Dieve, skundų kokiai nors Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai prirašys, tai vargšai savivaldybės tarnautojai turės beprasmiškai aiškintis ir nebeliks laiko dirbti savo svarbų darbą. Kas tuomet „apskaitys“ visus numirėlius ir suskaičiuos, kiek vaikų vidutiniškai turėjo gruodį išsituokusios druskininkiečių poros. Ne, kaip sakė vienas dzūkiškos R.Sadausko poringės personažas, „šitep gyvenc nemožna...“.