2010 m. gruodžio 10 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 gruodžio 10 d.

Neravuose, senelių namo, kuriame augau iki penkerių metų, tamsiausiame kampe stovėjo didelė kampuota, sunki visuomet užrakinta juoda spinta. Man, už stalą mažesniam aplėpausiui, ji kėlė pagarbią baimę, o kai senelis Adomas ją atrakindavo norėdamas ką nors iš ten paimti ar padėti, vis taikydavausi pamatyti, kas yra jos viduje. Tvankiomis vasaros naktimis netgi esu tą spintą sapnavęs kažkokiuose vaikiškuose košmaruose, kurie visuomet baigdavosi, kai pažadindavo mama, sunerimusi, ko tas vaikas per miegus kalba. Tik vėliau sužinojau, jog tą spintą Antrojo pasaulinio karo metais mano seneliui paliko pasaugoti jo draugas Joškė. Turbūt jau supratote, kad Joškė buvo žydas ir tą spintą paliko prieš tai, kai ne savo noru persikraustė į Druskininkų getą. Iš ten jis ir negrįžo, o namuose liko didelis sunkus juodas kaltės simbolis. Anądien mano bičiulis Saulius, su kuriuo bandžiau diskutuoti kolektyvinės kaltės ir Holokausto neigimo temomis, pasakė nesutinkąs būti „atsakingas už milijonų žmonių žūtį“, nes tvirtai žino, kad jo artimieji „gelbėjo tuos žmones“. Ir nors niekas iš mano giminės karo metu prie žydų žudymo neprisidėjo, kaltė už tai, kas vyko mūsų krašte ir prie ko prisidėjo nemaža dalis bendrapiliečių, tūno manyje, kaip ta juodoji spinta. Taip, aš esu žydšaudžių tautos palikuonis. Pasakiau tai ir kepurė nuo galvos nenukrito. O kolektyvinės kaltės sąvoką pabandysiu jums paaiškinti paprastu palyginimu. Kai Lietuvos krepšininkai laimi medalius, mes jaučiame kolektyvinį džiaugsmą, nors dauguma prie tos pergalės prisidėjome tik alaus, išgerto sėdint prieš televizorių, kiekiu. Tai čia tas pats, tik atvirkščiai. Galėsime nebesapnuoti tos savo sąžinės troboje stovinčios juodosios spintos, kai išnešime ją į dienos šviesą, o ne slėpsime nuo svetimųjų akių arba neigsime jos egzistavimą. Kalbėti ir rašyti apie tai reikia būtent dabar, kai Rusijos, Izraelio ir daugelio Europos šalių žiniasklaida mirga nuo pranešimų apie lietuviškąjį Holokausto neigimo atvejį. Mūsų radikalieji patriotai, išsirikiavę ginti tai, ką jie vadina žodžio laisve, patys nejučia tapo Rusijos propagandos talkininkais. Dabar bet kuris europietis jausis artimesnis prieš fašizmą kovojusiems rusams, o ne mums, nesuprantamu būdu Europos Sąjungoje atsidūrusiems antisemitams. Apmaudžiai suklydusio istoriko ir „Veido“ redaktorių gynėjai turėtų gauti iš Rusijos ambasados bent jau padėkos raštus.
„Mums atrodė, kad intelektualaus ir rafinuoto antisemitizmo čia, Lietuvoje, tiesiog nėra – nėra net gilesnės intelektualaus antisemitizmo tradicijos,“- rašo savo tinklaraštyje europarlamentaras Leonidas Donskis ir išskiria „naftalininį“, „operetinį“, „vodevilinį“ ir „liaudiškąjį“ antisemitizmą. „Antisemitinės“ Užgavėnių kaukės ir persirengėlių dainuškos nežeidžia net tokių dalykų nemačiusių mūsų kurorto poilsiautojų iš Izraelio... Kas kita – patvoryje gulintis antkapio akmuo iš žydų kapų, apie kurį prieš porą mėnesių rašiau „Druskininkų naujienose“. Jį radęs mūsų skaitytojas stebėjosi ne tiek pačiu faktu, kad tas akmuo tokioje vietoje galėjo atsirasti, kiek jo „nepastebėjusios“ mūsų vietinės valdininkijos abejingumu. Tuo netrukau įsitikinti ir pats, pranešdamas apie radinį Kultūros paveldo departamento ir Druskininkų savivaldybės tarnautojams ir neišgirdęs nė krislelio susirūpinimo ar susidomėjimo.
„Naujos tamsiosios jėgos – tai iš net minimalios demokratinės kontrolės išslydę ir nuo visuomenės atitrūkę politiniai ir juridiniai technokratai bei instrumentalistai, kuriems visa šalies istorija ir dabartis tėra jų pačių galios ir įtakos kovų lauko projekcija. Pilkieji politiniai biurokratai ir valdymo bei socialinės ir politinės kontrolės specialistai, seniai pakeitę Lietuvoje neegzistuojančios savivaldos ir vietinės demokratijos figūras,“- rašo L.Donskis. Mintį apie tą „neegzistuojančią savivaldą“ būtų prasminga paprašyti išplėtoti, bet dabar tam nėra pats tinkamiausias metas. Savivaldos rinkimai jau, kaip sakoma, ant nosies, tai kaip mat būsiu apkaltintas agitacija jei ne už, tai bent jau prieš ką nors. Iki Šv.Kalėdų beliko vos kelios savaitės, tai dabar kiekvienas vietos politikas skubės pabūti jei ne Kalėdų Seneliu, tai bent jo elfu ar skraidančiu elniu, žadės jums dovanų maišus... Jeigu turite neišspręstų komunalinių problemų, tai dabar pats laikas valdžiukei apie jas priminti, nes po rinkimų vėl ketverius metus būsime jai tik nesunkiai melžiami mokesčių mokėtojai.
Anądien ir mano itin mėgiama cituoti Finansų ministrė nepraleido progos pamokyti žiniasklaidos, kad jai derėtų „ugdyti sąmoningus mokesčių mokėtojus“. Tik nepamanykite, kad bandau aiškinti, jog I.Šimonytė yra bloga ministrė. Aš tiesiog žaviuosi jos vaizdingu kalbėjimo būdu ir smurtinėmis metaforomis. O mokydama žiniasklaidą ji paprasčiausiai peržengė savo kompetencijos ribas – nesugebėjo atskirti mūsų nuo savo kontoros viešųjų ryšių skyriaus... Mes juk ugdome sąmoningus mokesčių nemokėtojus, nes padedame jiems suprasti, kad nemaža dalis valstybei sumokėtų pinigų bus neefektyviai išleisti.

11 komentarų:

  1. Čia tas Saulius iš teksto ...
    Tai gal reikia tą spintą (ir kitą "užsilikusį") turtą grąžinti Joškės palikuoniams, tada ir Jums, Romai, mažiau sąžinė skaudės ir Joškės palikuoniai aprims?

    AtsakytiPanaikinti
  2. labai gražiai išsivadinote žydšaudžiu. Ta proga gal pasivadinkite ir naciu bei fašiu?
    Ar kaip redaktorius gebate skaityti ką nors ir be Donskio bei neokomsomolo NK95?
    Gal užteks visai tautai lipdyti etiketes?

    AtsakytiPanaikinti
  3. "Ar kaip redaktorius gebate skaityti ką nors ir be Donskio bei neokomsomolo NK95?"- stengiuosi skaityti kuo daugiau įvairių tekstų, nuo patriotai.lt iki anarchija.lt

    AtsakytiPanaikinti
  4. Maloniai nustebino skaitinių įvairovė,atsiimu savo žodžius dėl siauro skaitymo, o kaip dėl žydžaudžių etiketės klijavimo visiems lietuviams, net kiek suprantu ir man. Mane tai asmeniškai žeidžia.

    AtsakytiPanaikinti
  5. "...o kaip dėl žydžaudžių etiketės klijavimo visiems lietuviams, net kiek suprantu ir man..."- tekste tamsta neminimas. Tai yra kiekvieno sąžinės reikalas. Aš tą etiketę prisiimu, jūs turite teisę atmesti.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Romas rašo:

    "Taip, aš esu žydšaudžių tautos palikuonis. ... O kolektyvinės kaltės sąvoką pabandysiu jums paaiškinti paprastu palyginimu. Kai Lietuvos krepšininkai laimi medalius, mes jaučiame kolektyvinį džiaugsmą, nors dauguma prie tos pergalės prisidėjome tik alaus, išgerto sėdint prieš televizorių, kiekiu. Tai čia tas pats, tik atvirkščiai."

    - gerbiamas Romai, Jūsų palyginimas yra, švelniai tariant, nevykęs.

    Džiaugsmas dėl krepšininkų pergalės yra viso labo kolektyvinė teigiama emocija. Neigiamas tokios emocijos atvejis yra gėda, apgailestavimas - bet ne KALTĖ, kaip Jūs manote!

    Koks skirtumas, galite paklausti? Paaiškinsiu:

    kaltė, skirtingai nuo gėdos, apgailestavimo ar kitokios emocijos, preziumuoja atsakomybę.

    Suprantate?

    Kai krepšininkai laimi, kiek jūs nesidžiaugtumėte, kiek nebūtumėte laimingas, nei medalio, nei premijos dalies dėl to negausite - tik teigiamą emociją. Nes jūsų indėlio toje lietuvių grupės pergalėje nėra nei gramo.

    Tas pats ir su neigiamu atveju - jei kažkokie lietuviai dalyvavo žudant žydus, tai kiek jūs nesigėdytumėte dėl to, kiek neapgailestautumėte, jokios jūsų KALTĖS tame ir atitinkamai, jokios jūsų ATSAKOMYBĖS irgi nėra.

    Todėl galime sutikti, kad padorus žmogus turėtu apgailestauti ir gėdytis dėl savo tautiečių, dalyvavusių žudant nekaltus žmones, bet niekada nesutiksime, kad gimusioms jau po karo kartoms būtų primesta kolektyvinė KALTĖ ir ATSAKOMYBĖ už tai, ko mes nepadarėme.

    Jeigu norite aptarti tai išsamiau, užsukite į mano blogą - zepppelinus.livejournal.com, ten žodžio laisvė neribojama.

    AtsakytiPanaikinti
  7. Ak, vaike!- Tau pagaliau pavyko nusišnekėti - labai. Dėl senelio Adomo Saulius teisus: grąžink Joškei tą šėpą, jeigu Kvietkevičius ją pasisavino holokausto metu. Bet tu turėjai ir kitą senelį -Juozą, kurį kitas Joškė šešis mrnrsius Lūkiškių rūsiuose tardė, kol tavo senelis Juozas pasirašė nebūtus dalykus ir išvažiavo 10 metų Sibirinėnkatorgai. Tai liudija tardymo protokolai archyve su dviejų Joškių parašais.Leonidui Donskiui tokie dalykai nerūpi, nes tavo senelis nebuvo Joškė.

    AtsakytiPanaikinti
  8. "...grąžink Joškei tą šėpą, jeigu Kvietkevičius ją pasisavino holokausto metu..."- juk rašau, kad paliko pasaugoti, o ne pasisavino. O kito senelio kančių istorija su Holokaustu niekaip nesusijusi, nes tai vyko jau po karo, kai buvome sovietų okupuoti. Tardytojų tautybės akcentavimas - tipiškas, mūsų pseudopatriotų visuomet naudojamas būdas įrodyti, neva Lietuvos žydai buvo patys kalti dėl savo tragiško likimo. Nereikėtų sieti tų dviejų temų.

    AtsakytiPanaikinti
  9. Sutinku su redaktorium: jeigu nuo Joškės gausi į snukį,tai bus chuliganizmas,o jeigu uždroši Joškei - tai bus antisemitizmas.O gal holokaustas?

    AtsakytiPanaikinti
  10. Jeigu uždroši Joškei dėl to, kad jis yra Joškė, o ne Juozapas, tai bus tikrų tikriausias antisemitizmas. Supratote visiškai teisingai. Akivaizdu, jog tamstai dar ne vėlu mokytis tolerancijos.

    AtsakytiPanaikinti
  11. Na, kam bandyti iškreipti mintis? Gi pats suprantate, kad kalba ne apie patį įvykį o apie jo interpretaciją. Jei žydas puls, tai greičiausiai incidentas bus ignoruojamas (pvz. ar buvo nubaustas fotografą užpuolęs žydų fanatikas?), arba bus bandoma kaltų ieškoti kitoje pusėje, bet va jei žydas gaus, tai bus eskaluojama kaip antisemitizmo apraiška NEPRIKLAUSOMAI nuo įvykio aplinkybių ir to, kuri pusė iš tiesų buvo kalta. Bet tokia pozicija manęs nestebina - gi jūsų stovyklai būdingas dvigubų standartų taikymas, ar ne? Akcentuoti sovietų tardytojų tautybę - blogai, o nacional-socialistų pagalbininkų - gerai? Atskirų asmenų kaltės perkėlimas visai tautai yra blogai, jei taikoma žydų atveju, bet gerai - jei lietuvių? :)
    Iš argumentų, paremtų analogija su krepšiniu Zeppelinus šlapios vietos nepaliko, tai čia nėra ką pridėti. Nebent, kaip paprastas žmogelis, galiu tiesiai ūkiškai paklausti - o tai kiek Tamsta žydų nušovėt, kad pretenduojate į žydšaudžio titulą? :)

    AtsakytiPanaikinti