2011 m. sausio 7 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 sausio 7 d.

Kai visos šventės pasibaigia, belieka sniegas. Daug sniego. Viršuje puraus, po juo – dar sluoksnis sukietėjusio nuo ano atlydžio, o po juo dar ir ledas. Ant tokios iš pirmo žvilgsnio lengvutės pusnies užvažiavus ar užlipus pasigirsta traškesys ir ratas arba koja prasmenga taip, kad išsivaduoti prireikia nemažai pastangų. Ar jau pakankamai prisimojavote sniego kastuvu? Sveikas ir smagus šis darbas – apkrovą gauna visos raumenų grupės. Ypač naudingas tiems, kas didžiąją dienos dalį praleidžia tvankiuose kabinetuose ir namie prie televizoriaus ar kompiuterio. Ta proga prisiminiau Algio Ramanausko-Greitai sugalvotą terminą – „pripersto kambario sindromas“. Jo esmė: žmonės ilgai būnantys nemaloniai dvokiančioje patalpoje netrukus nustoja jausti tą kvapą ir mano, jog smarvės nebėra. Šis reiškinys gali pasireikšti politikoje, kultūroje, žiniasklaidoje... Gyveni, kasdien bendrauji su tais pačiais žmonėmis ir atrodo, kad jų įsitikinimai – tai visa viešoji nuomonė. Antai toks vienas Paleckis taip ilgai bendravo su jaunais kairiaisiais radikalais ir seno raugo komunistais, kad įtikėjo, jog Lietuvoje kitaip mąstančių žmonių kaip ir nebėra. O tada ėmė ir lepterėjo viešai, kad 1991-ųjų sausio 13-ąją, sovietinės kariuomenės daliniams mėginant nuversti Lietuvos valdžią, „saviškiai šaudė į savus“. Bendraminčiams patiko, bet Lietuvoje tebegyvena tūkstančiai žmonių, kurie tuos įvykius regėjo savo akimis. Tarp jų – ir gausus būrys druskininkiečių. Aš ir pats tuo metu buvau studentu, savanoriu, gyvenau Vilniaus Viršuliškių mikrorajone ir išbėgau iš namų, kai tik išgirdau šūvius prie Spaudos rūmų. Teko budėti ir prie Televizijos bokšto, ir prie Parlamento. Mes savo akimis matėme, kas ir į ką šaudė, nes stovėjome priešais šaudančiųjų vamzdžius ir žiūrėjome jiems į akis. Ir nesvarbu, kad dabar simpatizuojame skirtingoms politinėms jėgoms, dažniau pakeiksnojame šalį, kurioje gyvename, negu džiaugiamės jos laimėjimais, bet Sausio 13-oji yra mums visiems bendra, aiški ir neginčijama tiesa, nuo kurios melagingų interpretacijų užverda kraujas net taikiausiems iš mūsų. Tai, kad sausio 5 d. A. Paleckiui įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse, paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, reiškia, jog ši šalis dar turi savigarbos neleisti trypti jos relikvijų. Griežčiausia bausmė, kurią įstatymas numato už viešą pritarimą tarptautiniams, SSRS ar nacistinės Vokietijos nusikaltimams Lietuvos Respublikai ar jos gyventojams, jų neigimą ar šiurkštų menkinimą – laisvės atėmimas iki dvejų metų. Pagal Baudžiamąjį kodeksą, už šią veiką gali būti skiriama arba bauda, arba laisvės apribojimas, taip pat areštas arba laisvės atėmimas. Galbūt, praeito amžiaus pradžios revoliucionieriaus įvaizdį besikuriančiam politikui neprošal būtų bent trumpai pasėdėti „buržuazinės valstybės“ kalėjime?
Didžiausia pastarojo meto staigmena druskininkiečiams tapo pernai aršiai kritikuoto M.K.Čiurlionio memorialinio muziejaus direktoriaus, dailininko Dariaus Joneikos sumanymas kandidatuoti į Druskininkų savivaldybės tarybą. Pažinojau Darių, kaip apolitišką menininką, ir dabar jau nebežinau, ką galvoti. Iki pernykštės vasaros apie jį išgirsdavome tik tada, kai surengdavo savo darbų parodą. Spalvingos D.Joneikos drobės vieniems besąlygiškai patiko, kiti abejojo jų menine verte. Liepą Darių užgriuvo tikra kritikos lavina. Pirmoji jam pretenzijas pareiškė Gidų asociacija, apkaltinusi neveiklumu, priekaištavusi dėl prastėjančios muziejaus būklės. O tada jau ir Druskininkų savivaldybės vadovai nepraleisdavo nė vienos progos paaimanuoti, kaip, jų nuomone, prastai tvarkomas muziejus ir niekuomet nepamiršdavo pridurti, kad savivaldybė mielai perimtų jį iš Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus, o tada jau tvarkytų „kaip reikia“. Rudeniop tiesiai priešais muziejaus įėjimą „atsirado“ lenta su užrašu, kas už muziejų atsakingas. Darius dėl tokio spaudimo plaukų nuo galvos nesirovė, dirbo kaip dirbęs... O dabar, štai, į politiką... Sutiksiu gatvėje – būtinai paklausiu, kaip jis tai sugalvojo.
Šių rinkimų naujovė – elektroniniu būdu galite pasirašyti už savarankiškai rinkimuose norinčius dalyvauti kandidatus. Prisijungiate, pavyzdžiui, per savo elektroninės bankininkystės sistemą ir renkatės „Elektroninius valdžios vartus“. Aš jau išbandžiau ir įsitikinau, kad pasirašyti galima tik už tos savivaldybės kandidatus, kurioje esate deklaravęs gyvenamąją vietą. Aš tik niekaip negaliu suprasti, kodėl pasirašyti internetu galima, o sudaryti mums galimybę tokiu pat būdu balsuoti politikai pabijojo. Juk, kai lauke siaučia pūgos, balsuodamas namie ant sofos prie šilto radiatoriaus su dideliu puodeliu karštos arbatos rankoje rinkėjas būtų bent jau ne toks piktas, kaip atklampojęs į rinkimų apylinkę.