2011 m. sausio 14 d., penktadienis

Plikė

Išsimuilinęs galvą kažkodėl užsimaniau sužinoti, kokį aš čia šampūną naudoju. Prasivalau putas nuo vienos akies, markstydamasis pažvelgiu į šampūno buteliuką ir perskaitau pavadinimą: „Plikė“.
Tai va, bl..., kodėl,- sakau sau – ant mano galvos vis mažiau ir mažiau plaukų belieka.“
Na, nesu aš jau toks užsikompleksavęs dėl tų retėjančių plaukų, gal todėl, kad jaunystėje jie buvo vešlūs, kokių tik šukuosenų nesu išbandęs, bene ilgiausiai nešiojau ilgus plaukus, surištus į kasą, o dabar vis dažniau, negaišindamas kirpėjų, kerpuosi pats. Žinau tris šukuosenas: 9, 6 ir 3 milimetrai. Tiek nustatymo galimybių turi mano plaukų kirpimo mašinėlė, bet žmona sako, kad 9 milimetrai – tai kalibras, o ne šukuosena. Tik mamai tos mano šukuosenos vis nepatinka – kai nešiojau ilgus plaukus sakydavo, kad kaimynės jos vis klausia, ar sūnus kartais nėra narkomanas arba pederastas, o dabar – banditas.
Neskubėdamas išsiploviau galvą ir dar kartą, tik dabar jau abiem ir nemuilinom akim, pažiūrėjau į tą šampūno talpą. Ogi visai jis ne „Plikė“, o „Plukė“ - toks vėdryninių šeimos augalas, gėlė, lotyniškai vadinama anemone, kas savo ruožtu kildinama iš graikiško žodžio, reiškiančio vėją.
Tik plukių tame šampūne, išpilstytame Vilniaus priemiestyje, nėra nė kvapo, bet yra liepžiedžių ir alavijų ekstrakto. Ir už tiek dėkui.