Kelias dienas prieš ilgąjį Vėlinių savaitgalį visiems aplinkui aiškinau, kaip laukiu, kada pagaliau atsuksime laikrodžių rodykles į žiemos laiką ir galėsiu valanda ilgiau pamiegoti, bet, kai atėjo laikas tai padaryti, vienas laikrodis automobilyje taip ir liko nepersuktas. Būtent į jį pasižiūrėjęs sekmadienį atvažiavau į Ratnyčios bažnyčią valanda anksčiau ir nuoširdžiai nustebau, radęs ją tuščią. Kai supratau, kaip apsirikau, važiuoti namo jau nebuvo prasmės, tai beliko pasivaikščioti po kapines. Štai tada ir sumąsčiau keletą pastebėjimų, kuriais norėčiau su jumis pasidalinti. Ten, kur kapinės yra prie bažnyčios, į kurią sekmadieniais susirenka tikintieji, nėra labai pagarbu per pačias šv. Mišias žygiuoti skersai šventoriaus su kibirais ir grėbliais, vilkint ištampytais treningais. Net jei esate visiški ateistai arba neseniai apsipjaustėte, gerbdami žmones, kurie švenčia sekmadienį, galėsite ir patys tikėtis iš jų pagarbos. Juk nesunku suplanuoti savo laiką taip, kad į kapines pavyktų atvažiuoti tada, kai šv. Mišių dalyviai jau išsivažinėjo po namus arba keliomis valandomis anksčiau. Juk turistaudami kokiame nors Maroke ar Tunise per Ramadaną tikrai nesugalvotumėte lauko kavinėje demonstratyviai čiaumoti kiaulienos kepsnį užsigerdami alumi, o Indijoje – spardyti į užpakalius skersai kelio išėjusioms karvėms.
Meteorologams pažadėjus, kad lapkritis šiemet bus šiltesnis už spalį, užsisvajojau, kad gruodis tuomet galėtų būti šiltesnis už lapkritį, o sausis – už gruodį. Tęsiant šią seką, Naujuosius Metus turbūt sutikčiau paplūdimyje, vilkėdamas tik Kalėdų Senio kepuraitę... Bet kaip tuomet atsidarytų naujoji Druskininkų slidinėjimo trasa... Ar matėte, kaip sparčiai ją stato? Kiekvieną rytą, kai atvykstu į Druskininkus nuo Leipalingio pusės, statybų aikštelėje jau triūsia darbininkai, o vakare, kaip vėlai bevažiuočiau namo, jie dar dirba, pasišviesdami galingais prožektoriais. Jeigu darbai nesulėtės, galbūt net galima tikėtis, jog statybos bus baigtos numatytu laiku – šią žiemą. O jeigu dar orai pasitaikys palankūs žiemos sporto entuziastams.
„8 hektarų teritorijoje įrenginėjamos uždaros, lauko ir pradedančiųjų slidinėjimo trasos, kurių bendras ilgis sieks daugiau kaip 1 100 metrų. Po vienu stogu bus įrengta ir čiuožykla, snieglenčių zona, kavinės, restoranai, vaikų pramogų zonos,“- skelbiama „Snoras snow arenos“ internetiniame tinklalapyje, o įsigijusiems abonementus visiems metams žadamos milžiniškos nuolaidos. Kažko man tai primena nekilnojamojo turto burbulo laikus, kai nuolaidos buvo žadamos perkantiems dar nepastatytus butus. Kai kurie tų butų taip ir nesulaukė, bet čia jau kita tema. Nekilnojamuoju turtu prekiaujantys verslininkai kaip susitarę tvirtina, jog pirmosios dengtos sniego arenos Baltijos regione atidarymas šią žiemą turėtų gerokai išjudinti ir butų bei namų pardavimus. Neabejotina, kad apie Druskininkus tuomet rašys, šnekės ir rodys visos šalies žiniasklaidos priemonės, mūsų kurortui bus žadama šviesi ateitis, o tokie lūkesčiai nepaveikti nekilnojamojo turto rinkos tiesiog negalėtų. Sukandę dantis to laukia ne tik butų pardavėjai, bet ir viešbučių bei sanatorijų šeimininkai, kurie, po visai neblogos vasaros, dvejoja, ar žiemą reikės uždaryti dalį savo korpusų ir išleisti darbuotojus atostogų, ar čia knibždės įvairiakalbiai slidinėjimo fanatikai. Naivu būtų tikėtis, kad čia suvažiuos tie, kas slidinėti anksčiau skrisdavo į Alpes ir laužydavosi kaulus, leisdamiesi nuo kelių tūkstančių metrų uolėtų viršukalnių. Druskininkai pasirinko orientaciją į santūrų, saugų ir truputį miesčionišką šeimyninį žiemos sportą, kurio mėgėjų yra gerokai daugiau negu tikrųjų ekstremalų. Tiesa, kartą – kitą apsilankę žiemos pramogų centre, jie nebūtinai čia dažnai sugrįš, kaip ir į Druskininkų vandens parką antrą kartą daugelis jo lankytojų jau nebesugrįžta. Nuostolinga vandens parko veikla galima suprasti kaip perspėjimą, kad tokie dideli ir brangiai eksploatuojami objektai, kuriais pelnytai didžiuojamės sočiais laikais, sunkmečiu tampa šiokia tokia girnapuse po kaklu. Vienam bandymui tokią „girnapusę“ mums užkabinti kelią šiemet užkirto Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, nutarusi nepripažinti Druskininkų vandens parką eksploatuojančios bendrovės „Druskininkų vandentiekis“ konkurenciniu šilumos vartotoju ir įspėjusi, kad „šiam vartotojui nustačius individualią, perdavimo sąnaudas padengiančią šilumos kainą, likusiems kitiems Druskininkų šilumos vartotojams šilumos kaina padidėtų.“ Jei parkas ir toliau dirbs nuostolingai, bandymų jo nuostolius pasidalinti su visais kurorto gyventojais gali būti ir daugiau. Jau pats faktas, kad Druskininkų vandens parkas buvo „užkabintas“ vandens tiekimo įmonei, skamba kaip užuomina, jog kada nors, mokėdami už vandenį, galime nejučia prisidėti prie jo išlaikymo.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą