2010 m. lapkričio 19 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2010 lapkričio 19 d.

Didieji prekybos centrai, nusirinkę Vėlinių žvakutes, jau pradėjo puoštis Kalėdų atributika. Kai lauke lyja ir vėjas dar draiko paskutinius rudens lapus, toks skubėjimas daugeliui pirkėjų atrodo mažų mažiausiai keistas. Kokia graži ir didelė šventė bebūtų Kalėdos, lapkričio viduryje jai ruoštis dar ankstoka, o autentiškos kalėdinės nuotaikos, kiek bestenėtum, dirbtinai neišgausi. O kol jos nėra, nebus ir kalėdinės apsipirkimo karštinės. Tam laikotarpiui, kai žmonės baigia lankyti artimųjų kapus ir jau nebeperka žvakelių, bet dar nepradeda ruoštis Kalėdoms, prekybininkams reiktų sugalvoti dar vieną šventę. Pakaktų įdėmiau pasklaidyti kalendorių, išsirinkti vieną šventę ir populiarinti, kaip kažkada aludariai išpopuliarino ir net nedarbo diena pavertė anksčiau gerokai kukliau minėtas Jonines. Tiktų ir Ožio, ir Tolerancijos, ir Sveikinimosi, ir netgi žvejų globėjo Šventojo Klemenso diena. Bet kuria iš jų rimtai užsiėmę rinkodaros specialistai per porą – trejetą metų mums ją taip įkaltų į galvas, jog būsimos kartos nė neįsivaizduotų, kaip jos nešvęsdami galėjome gyventi. Tai netgi nekonfrontuotų su mūsų katalikiškomis tradicijomis, nes naująją šventę nesunku įterpti į tą laiką, kai Adventas dar neprasidėjęs. Čia tik mes manome, kad visos mūsų tradicijos atėję iš amžių glūdumos, archaiškų kaimo bendruomenių, padiktuotos natūralaus gamtos ciklo... O iš tikrųjų tradicijos, kurios nieko nepadeda parduoti, seniai užmirštos ir sunykę. Netikite – dar kartą pavartykite kalendorių.
Lygiai taip pat ir visos mados, srovės, judėjimai atsiranda ir išpopuliarėja tik todėl, ar bent iš dalies todėl, kad į jų populiarinimą kas nors investuoja nemažai pinigų bei darbo. Jei jau pradėjau tokias erezijas rašyti, tai ir pavyzdį pateiksiu tokį, kuris papiktins dar daugiau skaitytojų. Ar pastebėjote, kaip per keletą pastarųjų metų visame pasaulyje, o drauge ir mūsų krašte populiarėja viskas, kas susiję su ekologija, sveiku gyvenimo būdu? „Žalia“ – štai pastarųjų laikų burtažodis, padedantis parduoti bet kokį šlamštą už išpūstą kainą.
Senieji europiečiai ir amerikiečiai puikiai prisimena nuo hipių epochos išlikusį Žaliųjų judėjimą, kovojusį prieš miškų kirtimą, banginių medžioklę ir kitokias civilizacijos nuodėmes. Ilgaplaukių barzdotų žaliųjų aktyvistų visuomet buvo tik saujelė, bet jie sugebėdavo surengti triukšmingas akcijas, prisirakinti prie kokios nors pjaunamos sekvojos arba gulti po buldozerio ratais. Pirmaisiais mūsų tautinio atgimimo metais žaliųjų judėjimo idėjos pasiekė ir mus. Tuomet reikalavome pirmiausia tiesos apie aplinką teršiančias sovietines gamyklas, sustabdėme Ignalinos atominės elektrinės trečiojo bloko statybos planus. Atgavus nepriklausomybę besikuriančiai valstybei ir ypač verslui žalieji tapo nebereikalingi, o eiliniams žmogeliams labiau rūpėjo, kaip neprarasti darbo, užsimokėti už šilumą, pavalgyti, gražiau apsirengti, gauti banke paskolą. Žodžiu, tapome tikrais vartotojais, kuriems visos kalbos apie ekologiją reikalingos kaip rakštis minkštoje vietoje. Juk ir Druskininkuose prieš dešimtmetį tik kelioms dešimtims pensininkų širdį suskaudo dėl statomos degalinės vietoje iškirstų pušų, o dabar, kai naujoji slidinėjimo trasa statoma Avirės upelio šlaite apsukriai „pakoregavus“ draustinio ribas, niekas čia nė necyptelėjo.
Ir staiga tokia visai nežalia visuomenė ima ir atsigręžia į ekologiją – pradeda skaityti maisto produktų etiketes, baidytis visokių E raide žymimų priedų, kuriuos dar neseniai šlamštė apsilaižydami. Metų automobilio rinkimuose už įsibėgėjimo iki 100 km per val. sekundes svarbesni tampa skaičiai, kiek anglies dvideginio jis išmeta. Pamenat, šį pavasarį net ir mūsų miesto valdžia, su žaliųjų judėjimu niekada ypatingai nedraugavusi, surengė šviesų išjungimo valandą tokiu būdu neva gelbėdama Žemę. Įdėmiau pasigilinę į visą šią žaliąją isteriją, pastebėtumėte, jog senieji kovotojai už ekologiją nuo jos jau seniai nušalinti, o madas diktuoja jau nebe aplinkosaugos, o rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistai. Jeigu pirkėjui prieš nosį padėsite du identiško skonio ir kvapo maisto produktus, bet jų kaina skirsis 2 – 3 kartus, jis tikrai nesirinks brangesniojo. Bet, jeigu ant brangesniojo bus užklijuota etiketė, kad jis yra ekologiškas, sveikas, „žalias“? Joks sveiko proto vairuotojas nepirktų „golfo“ dydžio pigiomis plastmasėmis barškančio „hibridinio“ automobilio, kainuojančio kaip prabangus limuzinas. Bet paskelbkite, jog tokiu būdu jis prisidės prie Žemės išgelbėjimo, ir gali pavykti. Nes gelbėti pasaulį taip, kaip tai daro „Greenpeace“ barzdočiai – gultis ant bėgių ar lįsti po benzopjūklais – nesaugu ir galų gale nesolidu. O štai nusipirkęs „Žemę gelbstintį“ automobilį arba trigubai brangesnio jogurto indelį, pasijuntate savo pareigą jau atlikęs. Vadinasi, rinkodaros specialistai neapsiriko – tai veikia, padeda parduoti. Nenustebkite, jeigu labai greitai visuomenei bus pasiūlytas koks nors „žaliasis“ mokestis. Apšilęs kojas Europos Komisijoje jį propaguoti ėmėsi net ir mūsų naktinės mokesčių reformos autorius Algirdas Šemeta, kuris man į ekoaktyvistą visai nepanašus. Tiesiog politikai perima veikimo metodus iš verslo. Biudžetai praskolinti visose šalyse, pinigų verkiant reikia, bet įvesk dabar bet kokį naują mokestį – žmonės langus padaužys. O pavadink tą mokestį „žaliuoju“ ir kiekvienas, sukandęs dantis, aukosis, nes juk reikia gelbėti Žemę.