2011 m. birželio 10 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. birželio 10 d.

Mano kieme auga uosialapis klevas, kuris mano esąs krūmas, o aš įsitikinęs, kad jis privalo būti medžiu. 2-3 kartus per vasarą pagriebiu sekatorių ir apkarpau visas jo atžalas, kad būtų tikras medis, bet jis labai greitai išleidžia naujų ir vėl pamažu „krūmėja”. Kai pavargęs nuo popiečio kaitros po eilinio jo karpymo pasidalinau šia trumpa istorija su virtualiais draugais socialiniame tinkle, jie iškart atkreipė dėmesį, kad tai neblogai iliustruoja diskusiją dėl socializacijos ir žmogaus prigimties santykio. Gal ir pats truputėlį „ugnį pakursčiau“, parašęs, kad šiuo atveju simbolizuoju represyvią visuomenę, neleidžiančią asmeniui (medžiui-krūmui) pasirinkti norimos orientacijos.
„Naujieji kairieji mano, kad socializacija svarbiau nei kokia nors prigimtis, su kuo aš kategoriškai nesutinku...“ – rašo studentavimo laikų bičiulis Saulius I.
Aš, savo ruožtu, prisipažinau, kad ne visuomet suvokiu ribas, kur pasibaigia prigimtis ir prasideda dėl socializacijos įgytos savybės.
Kažin, kur dar būtų nukrypusi ta diskusija, bet iš atviros kiemo terasos, kurioje buvau įsitaisęs su planšetiniu kompiuteriu, mane išvijo mašalai. Tie patys baisieji kraujasiurbiai, kankindavę dzūkus ir gadindavę verslą Druskininkų kurortui XX a. pabaigoje. Nejauku tai pripažinti viešai, bet mašalų jau yra. Šeštadienį atkreipiau dėmesį į jų būrelius vaikštinėdamas po Veisiejų parką, kai ten vyko „Pasienio fiestos“ renginiai, bet dar turėjau abejonių, ar tai nėra kokia nors kita vietinė rūšis. Kitą dieną mano nuogąstavimus patvirtino Valdas iš Liškiavos, bet bėdą suvertė Nemuno artumui. O savaitės viduryje tai šen, tai ten jų pradėjo rastis jau daugelyje vietovių, nors dar sunku suprasti, ar tikrai tai bus toks antplūdis, kokių būdavo prieš keliolika metų. Ačiū Aplinkos ministerijai, kuri „pabrėžia, kad viešojoje erdvėje pasigirdę nuogąstavimai, jog po mėnesio, birželį, kraujasiurbių mašalų antplūdis Pietų Lietuvoje gali tapti vos ne stichine nelaime, nes šiemet neskirta pinigų jiems naikinti, tėra tik spėlionės, o ne pamatuotos prognozės“. Tai, būkit mieli, pamatuokit ir prognozuokit, nes mums čia, atsiprašant, gyventi reikia. Bet kraujasiurbių mašalų plitimo priežasčių mokslininkams galutinai nustatyti nepavyko. Bent jau taip teigia ministerija. O juk pakankamai rimti mokslininkai ne vienerius metus braidė paupių purvynus. Dabar ką nors iš jų sutikęs, neoficialiai pašnibždėčiau patarimą suversti bėdą Pasaulio klimato kaitai. 1999 m. kai mašalai buvo tyrinėjami, tai dar nebuvo madinga tema, todėl kalbėta apie pasikeitusį upės hidrologinį režimą ir vandens užterštumą. Tokiais protingais terminais su pinigus skirstančiais politikais geriau nė nepradėti šnekėti. Klimato kaita – visai kas kita. Kovai su jos priežastimis ir padariniais tiek visokių fondų prikurta, kad kuriame nors vis vien pinigų atsirastų, melžia juos kas tik netingi, tai kuo mes, dzūkeliai, prastesni. Sukurti teoriją, kad dėl klimato kaitos pakilo vidutinė Nemuno vandens temperatūra, galėtų ir maždaug antro kurso studentai. Juos samdyti būtų pigiau, negu tikrus mokslininkus, pakanka, kad jie būtų perskaitę „Nacionalinės klimato kaitos valdymo politikos strategijos įgyvendinimo priemonių planą“ ir kelias naujausias „Tarpvyriausybines klimato kaitos komisijos“ (IPCC) ataskaitas ir „Kioto protokolą“, kol jo galiojimas dar nepasibaigė. Jaunajai kartai tai taip pat naudinga, kaip mūsų tėvų kartai buvo TSKP suvažiavimų nutarimų citavimas. Įterpei po ištrauką pradžioje ir pabaigoje, o pačiame tekste tuomet galima prakišti ką tik nori. Anuomet tai lėmė sėkmingą karjerą, o dabar dar ir galimybę gauti įvairių fondų finansavimą savo projektams.
Ir nepamanykite, kad esu kategoriškas klimato kaitos skeptikas, nors kartais man įtikinamai skamba kai kurių mažiau viešumoje girdimų mokslininkų teiginiai, jog klimatas kinta pirmiausiai dėl didėjančio saulės aktyvumo, o ledynmečių ir itin karštų laikotarpių būta ir praeityje. Daugiau nerimo už pačią klimato kaitą ir galimas jos pasekmes man kelia vienos iš galimų teorijų – kaitos dėl žmogaus veiklos – skubus pavertimas neginčijama aksioma, kitaminčių tildymas ir tyrimų duomenų klastojimas. Nerimą kelia ir tas entuziazmas, su kuriuo klimato kaitos dėl žmogaus veiklos teoriją nusigriebė Vakarų Europos radikalai – „įvairaus plauko skirtingai nuprotėję kairieji, Stalino apologetai, apsirūkę trockistai, išpopinti milijonierių šeimose, latentiniai maoistai ir zoologiniai antisemitai, antiamerikiečiai ir antikapitalistai“, anot rašytojo Andriaus Užkalnio, tik jis taip apbūdino kairiojo britų dienraščio „The Guardian“ aplinką, bet, man regis, ir čia labai tinka. Klimato kaita jiems tapo puikia proga apkaltinti Vakarų civilizaciją ir kapitalizmą būsima pasaulio pabaiga, primesti kaltę kiekvienam ramiai gyvenusiam žmogeliui ir „išpirkos“ galimybę, mokant visokius „žaliuosius mokesčius“, nustatant „taršos kvotas“ ir finansuojant beprasmį pinigų švaistymą įvairioms „žaliosioms“ programoms.