2011 m. lapkričio 11 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. lapkričio 11 d.


Tai, kad naktį iš lapkričio 8-osios į 9-ąją šalia Žemės praskridęs 400 metrų skersmens dangaus akmenukas netėkštelėjo į geltonuosius rūmus su vėliava Druskininkų centre, yra išties džiugi naujiena. Tebūnie šis sakinys – duoklė tiems, kas priekaištauja man dėl perdėto pesimizmo. O dabar jau galime pasvarstyti apie žemiškus reikalus. Na, kad ir apie Prezidentės vizitą į Druskininkus. Ir sugalvok tu man atvykti tokią dieną, kai šis laikraščio numeris jau bus spausdinamas, o iki kito dar bus likusi visa savaitė, ir per tą laiką dienraščiai spės viską aprašyti. Parašysiu, kad jau apsilankė, o jos Ekscelencija pakeis planus dėl kokio nors svarbaus europinio reikalo – apsikvailinsiu kaip reikiant. Visai nepaminėti būtų nepadoru, nes, šiaip ar taip, tai yra svarbus įvykis miesto gyvenime. Tai manykite, kad jau paminėjau. Jeigu jums to nepakanka, galiu ir vizito išvakarėse išplatintą Prezidentūros pranešimą pacituoti.

“Žmonių gerovė pirmiausia priklauso nuo teisingo ir aiškaus vietos valdžios apsisprendimo, kuria kryptimi vystytis. Druskininkai yra pavyzdys, kaip suradus savo nišą ir išnaudojant savo išskirtinumą, nuosekliai dirbant ir sudarant palankias sąlygas investuoti galima užtikrinti ilgalaikį regiono augimą “, - pabrėžia Prezidentė.

„Aukso žodžiai...“- pasakytų vienos rusiškos humoro laidos personažai politikai.

O štai naujienų portale „Balsas.lt“ skaitau tokio Arvydo Akstinavičiaus, kuris yra vis dar tebeegzistuojančios, nors nedaug kam žinomos Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas, nuomonę apie lietuviškąją savivaldą ir žmogaus teisę ja naudotis, „kurią visais laikais norėjo atimti kunigaikštukai, diktatoriai, tironai, o dabar Lietuvoje – Seimo partijos, merai ir prezidentai, leisdami vykdyti savivaldos centralizaciją“. Siūlo jis tiesiogiai rinkti ne merus, o seniūnus, kurie yra arčiausiai žmogaus ir kuriems „būtų gėda kiekvieną dieną pasirodyti gatvėje kaimynams, jei jie dirbtų neatsakingai ar aplaidžiai.“ A.Akstinavičiui Druskininkai taip pat yra pavyzdys, tik truputį kitoks: „Druskininkų vadovui R.Malinauskui stipraus mero pozicijos reikalingos vienvaldžiam, niekam neatskaitingam vietos reikalų tvarkymui“. O tas tvarkymas, pasak socialdemokratų sąjungos pirmininko, „Druskininkuose išsklaidė čiurlioniškąją dvasią“.

Dvasia ar ilgalaikis regiono augimas? Kam ana rūpi, jeigu jos nei ant duonos užtepsi, nei į automobilio baką suvarvinsi. Neapčiuopiama tokia, sunkiai į litus ar eurus konvertuojama. Beje, patį M.K. Čiurlionį, kaip prekės ženklą, Druskininkų savivaldybė mielai perimtų iš nacionalinio M.K. Čiurlionio muziejaus drauge su visais memorialiniais nameliais. Pastarąjį kartą apie tokią galimybę aną savaitę Kultūros ministerijoje surengtoje diskusijoje kalbėjo mūsų mero pavaduotoja Kristina Miškinienė. Savivaldybė giriasi galinti atrasti pinigų ne tik kosmetiniam muziejaus namelių remontui. Įdomiai čia išeina. Kai kalba pasisuka apie biokuro katilą, galintį gerokai atpiginti centralizuotai tiekiamą šilumą daugiabučiuose namuose gyvenantiems druskininkiečiams, meras dievagojasi, kad pinigų nėra. Taip labai nėra, kad, juos taupant, net savivaldybės vadovams tenka nemokamai paatostogauti. Bet, bendraujant su alkanais kultūrininkais, galima vaidinti baisius turtuolius, kuriems milijonas ten ar šen ne ką tereiškia. Tokio šlėktiško dosnumo artimiausiu metu galima tikėtis daugiau, nes partija apsisprendė 2012 m. mūsų mero pavaduotoją kelti kandidate į Seimą vienmandatėje Lazdijų-Druskininkų rinkimų apygardoje. Sunku patikėti, kad net ir tie druskininkiečiai, kuriems nuo jos kalbų lieka saldu kur reikia ir kur nereikia, galėtų nenubalsuoti už tokią dosnią ir maloningą ponią Kristiną. Lazdijuose gali būti sudėtingiau. Esu kartą rašęs, kad ten K.Miškinienės niekas nepažįsta ir, pasirodo, suklydau. Nuvažiavo aną ketvirtadienį mūsų vicemerė į Lazdijų mieste vykusį Alytaus regiono plėtros tarybos posėdį ir iškart „užsirovė“ ant „Lietuvos ryto“ bei „Lazdijų žvaigždės“ žurnalistės Vilmos Danauskienės. O ši ne tik atpažino kaimyninės savivaldybės politikę, bet ir įžūlų klausimą uždavė: kodėl automobilis „Audi A8”, pažymėtas valstybiniu numeriu EAS 002, kuriuo į Lazdijus ponią Kristiną atvežė Druskininkų savivaldybės administracijos vairuotojas, nepažymėtas jokiais skiriamaisiais ženklais. Žurnalistė V.Danauskienė tai žino, kad tarnybinių automobilių žymėjimas ir tvarka yra privaloma, ir reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktais, o mūsų mero pavaduotoja – ne.

“Čia ne mano, o savivaldybės administracijos reikalas. Perduosiu jūsų klausimą savivaldybės administracijai. Ačiū, kad pasakėte”, - pacitavo K.Miškinienę žurnalistė. Ir dar paminėjo, kad įstatymų nežinojimu besiteisinanti kurorto politikė, kuri, užklupta tokio klausimo, „nustebusi stengėsi atrodyti“, yra dar ir „būsima Lietuvos socialdemokratų partijos rinkimų į Seimą kandidatė Lazdijų – Druskininkų vienmandatėje rinkimų apygardoje“. Čia jums ne valdiškais užsakymais peršerta vietinė žiniasklaida – kolegė Vilma ką mato, tą ir rašo. „Stengtis atrodyti“ gali ir nepakakti, nes ji tokius kiaurai mato. Laikas pratintis, nes Seime tokių danauskienių bus ant kiekvieno kampo, visos tik ir taikysis įžvelgti ar sužinoti tai, ką labiausiai norėtųsi nuslėpti. Nelengva bus pakeisti profesorių Justiną Karosą, nes tas, išskyrus gal tik keletą pastarųjų metų, kai amžius ir nuovargis pradėjo akivaizdžiai matytis, sugebėdavo tą žiniasklaidos dėmesį pasukti sau naudinga linkme. Gali būti, kad po kelerių metų šito XX a. marksisto dar imsiu ilgėtis, nes politikoje pretenduojantys jį pakeisti jaunesni žmonės nė iš tolo neprilygsta nei intelektu, nei patirtimi.

Kristinos Platonovienės nuotrauka

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą