Druskininkų savaitė 2011 m. gruodžio 2 d.

Déja vu (liet. jau matyta) vadinamas įspūdis, kad kažkas jau yra išgyventa anksčiau, nors iš tiesų tai išgyvenama pirmą kartą. Pavyzdžiui, lankantis naujose vietovėse gali susidaryti įspūdis, kad viskas čia jau matyta, klausantis naujos istorijos gali būti įspūdis, kad ji jau girdėta. Prieš porą dešimtmečių, vaikščiodamas po Rygos senamiestį, jaučiausi, jog ten jau esu buvęs, žinojau, ką pamatysiu už gatvės kampo ir į kurią pusę man reikia eiti, nors lankiausi Latvijos sostinėje pirmą kartą. Déj? vu terminas pirmą kartą panaudotas XX a. pradžioje prancūzo Émile Boirac knygoje „L’Avenir des sciences psychiques“.

Pastarąją savaitę tas įspūdis mane persekiojo iš televizijos ekrano ir internetinių naujienų portalų. Gerai prisimenu 2008-uosius, kai artėjo Seimo rinkimai, perkaitusi mūsų ekonomika stojo, o pasaulinės finansų krizės grėsmę neigiantys politikai buvo išmesti iš valdžios.

Pirmadienį Vyriausybei nepasisekė surengti obligacijų platinimo aukcioną. Finansų ministerija išplatino pranešimą, kuriame teigia, kad aukcionas neįvyko dėl mažos obligacijų paklausos ir Finansų ministerijai nepriimtinos skolinimosi kainos.

„To nebuvo nuo 2008 metų,“- komentuoja „Verslo žinios“.

Investuotojai pirmadienį iš viso tepasiūlė paskolinti 5,25 mln. EUR ir siūlė skolinti už 4,4 proc. metų palūkanas, tačiau vyriausybė su tokiomis sąlygomis nesutiko.

Kai pasidalinau šia žinia socialiniuose tinkluose, klausdamas daugiau už mane apie ekonomiką ir finansus išmanančių žmonių, ar tai nereiškia, kad esame Graikijos kelyje, buvau sugėdintas, kad be reikalo nuogąstauju, nes Lietuva „turi tų pinigų“ ir skolintis jai nereikės iki pavasario.

O antradienį Seimas ypatingos skubos tvarka leido valstybei skolintis, kad būtų išmokėtos draudimo išmokos bankrutuojančio „Snoro” banko indėlininkams. Finansų ministrė nuramino, jog „Snore” esamo turto užtenka, kad jį pardavus būtų galima susigrąžinti indėlininkams išmokėtas lėšas. Tik štai vakarop pasklido žinia, kad dėl Europos skolų krizės ir „Snoro“ bėdų teks koreguoti valstybės biudžetą ir netgi didinti PVM nuo 21 iki 23 proc. Jei liberalai to neleis,  suplanuotas kitų metų biudžeto išlaidas teks mažinti 0,5-1 mlrd. Lt, o tai prieš rinkimus politikams būtų baisiai nemalonu, nes atimtų iš jų bet kokias galimybes pasijausti Kalėdų seneliais ir „pramušti“ apygardoms, kuriose ketina kandidatuoti, po vieną kitą papildomą milijoną kokios tuštėjančios mokyklos sienų perdažymui ar nupirkti gimtojo kaimo kapelai naują akordeoną. Jei nepopuliarūs būdai nepraeis, beliks skolintis. Daug ir brangiai, tiksliau, bet kokia kaina ir tol, kol mūsų valstybei dar kas nors skolina, prisimindami pasaulį nustebinusį Vyriausybės sugebėjimą 2009-2010 m. įvykdyti „vidinę devalvaciją“.

Man, žinoma, svarbiausia, kad tokiomis aplinkybėmis nebūtų giliai nukišta lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės iniciatyva parengta ir Seime registruojama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo pataisa, kuria siūloma periodiniams spaudos leidiniams numatyti 9 procentų PVM tarifą. Dar yra įsipareigojimas atkurti ikikrizines pensijas, kurio prieš rinkimus joks politikas neleis sau pamiršti. Nes mūsų senoliai – rinkimų rezultatus lemianti jėga. Rašytojas ir žurnalistas Andrius Užkalnis savo tinklaraštyje kuo nuoširdžiausiai baisisi, kad rinkimų rezultatus pas mus lemia tie žmonės, kuriems „per dešimt minučių smegenis užpudruoja mažamokslis bausmę atliekantis personažas iš kalėjimo kameros“.

Ar taip jau smarkiai tie telefoniniai sukčiai skiriasi nuo mūsų partijų lyderių, žadančių mums visiems tai, ko neįmanoma padaryti arba, net ir gavę visą valdžią šalyje, jie niekuomet nedarys? Ir tie, ir anie gąsdina baisiomis pasekmėmis, jei tik neatiduosime jiems savo santaupų ar balso. Vos ne kitą dieną po rinkimų jie jau nė girdėti nenori, ką buvo prišnekėję savo „aukoms“.

Pats metas prisiminti, kaip staigų ekonomikos kritimą 2009 m. išgyveno Druskininkai. Į mūsų SPA centrus, vandens parką, viešbučius ir gydyklas savaitgaliais suvažiuojančių svečių skaičius tuomet sumažėjo apie 30 proc., nedarbas tapo didžiausiu Lietuvoje, ir atsigavome tik 2010 m. pabaigoje. Vandens ir slidinėjimo pramogos bei grožio procedūros yra būtent tos „perteklinės“ paslaugos, kurių pirmiausiai atsisako pradėję taupyti žmonės. Bet šįkart ir mes patys esame truputį kitokie, nespėję pamiršti 2008-2009 m. pamokų, nepasikėlę algų į ikikrizines aukštumas, mažiau prasiskolinę ir atsargiau planavę savo išlaidas.

O ketvirtadienį į posėdį besirenkančius Druskininkų savivaldybės tarybos narius pasitiko ant Savivaldybės administracijos pastato laiptų padėtas karstas. Karstą atlydėjo negausi piketuotojų grupė, iškėlusi plakatus, kuriuose išsakyti reikalavimai sustabdyti Druskininkų viešosios pirties naikinimą.

„Imsimės ginti viešąjį interesą, kad druskininkiečiai neliktų be viešosios pirties. Aš pasitariau su advokatais ir jie man pasakė, jog atsinešti karstą prie savivaldybės laiptų nėra draudžiama,”- atsistojęs greta karsto kalbėjo „Skyrybų centro” vadovas Saulius Vaikšnoras. Jo teigimu, karstas simbolizuoja „ne tik naikinamą pirtį, bet ir Druskininkų savivaldybės mero Ričardo Malinausko politines laidotuves”.

Pasišnekėti su piketuotojais trumpam užsuko Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Juozas Šarkus ir Karolis Kaklys, o dauguma jų kolegų išdidžiai nepastebėjo nei jų, nei karsto.