Vakarodamas prie laužo mūsų šeimos sodyboje Burokaraisčio
miške su seniai matytais draugais nebe pirmą kartą išgirdau sakant: „Čia išties
gražu, bet gyventi tokioje vietoje negalėčiau. Aplink miškas, nė vieno žmogaus.
Nesaugu kažkaip...” Dar bandžiau aiškinti, kad statistiškai smurtinių
nusikaltimų ir vagysčių aukomis žmonės gerokai dažniau tampa ne miške, o miestų
bendrabučiuose. Ten, kur nėra žmonių, nėra ko bijoti. Ir tik tuomet supratau,
kad statistika čia nepadės. Saugumas yra ne kažkokia ten procentais išreikšta
tikimybė būti suspardytam prie savo slenksčio, o santykį su aplinka
apibūdinantis jausmas.
Birželio pradžioje naujienų portalo „Delfi” paskelbti Kauno
technologijos universiteto atlikto „Europos socialinio tyrimo“ apklausos
rezultatai liudija, kad Lietuvoje apie pusę gyventojų tamsiu paros metu
jaučiasi nesaugūs savo gyvenamajame rajone, šiek tiek mažiau nei pusė piliečių
kartais arba nuolat jaučia nerimą, kad į jų namus gali būti įsilaužta, o 41,6
proc. žmonių baiminasi galintys tapti smurtinio nusikaltimo aukomis.
Čia jau beveik girdžiu galvoje skaitytojų balsus, kad „už
ruso taip nebuvo”, o „prie Smetonos kaime žmonės durų nerakindavo”. Nerakina ir
dabar tie, kas viską, ką galima parduoti, jau išnešė iš namų ir pragėrė. O apie
apgaulingą sovietmečio saugumo jausmą reikėtų pašnekėti atskirai. Juk buvo tada
ir nužudymų, ir apiplėšimų, siautėjo ne vienas serijinis žudikas, tik tos
kriminalinės naujienos nepatekdavo į pirmuosius dienraščių puslapius bei
televizijos žinių laidas. Negalėjo patekti, nes tai buvo ne žiniasklaidos, o
propagandos priemonės, skirtos formuoti sovietinio žmogaus pasaulėžiūrai.
Sostinės Viršuliškių mikrorajone, kur man teko gyventi ir lankyti mokyklą
vėlyvuoju sovietmečiu, sutemus kone kiekvienoje tarpuvartėje yra pasitaikę
gauti į snukį nuo paauglių gaujų, dažniausiai rusakalbių, o „Krasnucha”
vadintame Raudonosios armijos (dabar Savanorių) prospekto rajone nesaugu
vaikščioti buvo ir dieną. Idealizuojantiems kolchozinį kaimą vertėtų prisiminti
arba paklausti prisimenančiųjų, kaip baigdavosi šokių vakarai kaimų kultūros
namuose. Mano kartos druskininkiečiai ne kartą gavo lupti arba patys kumščiais
gerokai pamojavo Ricielių, Stračiūnų, Vilkiautinio ir Panaros šokiuose. Neturėtų
būti pamirštos vasarą kone kiekviename kaime vykdavusios „gegužinės” - vietinio
jaunimo organizuojamos diskotekos atvirose aikštelėse. Į jas eiti blaiviam buvo
tiesiog nepadoru, o muštynės kaimas prieš kaimą būdavo planuojamos iš anksto.
Apgaulingas saugumo jausmas gatvėse ir keliuose buvo
nulemtas ne tik pranešimų apie skaudžiausias eismo nelaimes slėpimo, bet ir
neintensyvaus eismo bei ribotų automobilių galimybių išvystyti didelį greitį.
Šiuolaikinio 10-15 metų amžiaus BMW, kuriuo bent kartą per pusmetį koks nors
išvakarėse vairuotojo pažymėjimą gavęs jaunuolis „neįsipaišo į posūkį”
vingiuotame ir siaurame kelyje Leipalingis-Veisiejai, saugumo lygis sunkiai
palyginamas su jo tėvų jaunystėje vairuotais „žiguliukais” ir „moskvičiais”.
Likti gyvas jis turi daugiau galimybių dar ir todėl, kad kelkraščių grioviai
sutvarkyti pagal europinius standartus. Gerai ištardęs savo tėvus jis sužinotų,
kaip XX a. 8 - 9 dešimtmečiais jie savaitgaliais paslapčia paimdavo savo tėvų
automobilių raktelius ir vėžindavosi su girtų draugų kompanijomis. O kur dar
bėgiojimai nuo milicijos neregistruotais, techniškai netvarkingais „IŽ” ir
„Jawa” motociklais. Pasivaikščioję po didesnes kapines, tikrai pastebėtumėte
vėlyvojo sovietmečio paminklų, kuriuose įvairiais pavidalais iškalti pakelėse
nulūžę medžiai, simbolizuojantys čia palaidotų jaunų žmonių žūtį kelyje. Apie
pavojingiausias kelio vietas iš lūpų į lūpas būdavo pasakojamos legendos.
Pavyzdžiui, kelio Druskininkai-Vilnius atkarpoje tarp Merkinės ir Perlojos buvo
toks Velnio tiltas, kur, kaip būdavo pasakojama, nusiritus nuo skardžio
autobusui, kažkoks skardos lakštas nurėžė keleiviams galvas. Ta vieta, žinoma,
turi dar senesnę „prakeiksmo” istoriją nuo tada, kai pokario partizanai ten
rengdavo pasalas iš Varėnos į Merkinę važiuojantiems stribams. Pastarąjį kartą,
jau po to kai kelias buvo išplatintas ir ištiesintas, 2006-ųjų pradžioje, toje
vietoje žuvo trys senu „golfuku” į Druskininkus važiavę ir su lenkų automobiliu
„Citroen C5” susidūrę varėniškai.
Tikėjimą sovietinėje sistemoje gyvenančio žmogaus saugumu gerokai sudrebino
pontoninio tilto griūtis Vilniuje 1975 m. O galutinai pribaigė Černobylio
katastrofa. Apie tai, kad per visą Šaltąjį karą ne kartą buvome tik per plauką
nuo visiško branduolinio susinaikinimo, sužinojome tik gorbačiovinio „viešumo”
laikais.
Ir štai dabar, porą dešimtmečių pragyvenę savoje
nepriklausomoje šalyje, kurios saugumą dabar jau užtikrina dar ir NATO
sutarties kolektyvinės gynybos principai, namus saugo šarvo durys ir saugos
tarnybos, o automobiliuose sumontuota gausybė traukos kontrolės, stabdžių
antiblokavimo ir panašių sistemų bei saugos pagalvių, mes kažkodėl vis dažniau
jaučiamės kaip tie mano svečiai, palikti girioje: bijoti nėra ko, bet iš pasąmonės
lenda kažkada girdėtos pasakos apie piktą vilką ir miške gyvenančius plėšikus.
Todėl nacionalinio saugumo koncepciją, šią savaitę paskubomis patvirtintą
mažiau kaip pusės Seimo narių balsais, dar būtų prasminga papildyti Lietuvos,
kaip saugios šalies, įvaizdžio formavimo svarba. Per metus išleidus kelis
milijonus litų gyventojų nuomonės formavimui užsakomaisiais straipsniais bei
televizijos laidomis, pavyktų kompensuoti bent dalį žalos, kurią daro „kraują
stingdančias istorijas” jiems pasakojančios kriminalinės publicistikos laidos.
Kadangi saugiai besijaučiantis žmogus nesiveržia emigruoti, būna gerokai
kūrybingesnis, našiau dirba ir drąsiau išlaidauja už kamuojamą nepagrįstos
baimės, tai tie milijonai netrukus grįžtų į valstybės biudžetą per Pridedamosios
vertės ir Gyventojų pajamų mokesčius. Tai vis tiek bus gerokai pigiau, negu
didinti algas policijos pareigūnams bei ugniagesiams. Tik nemanykite, jog čia
agituoju netenkinti pareigūnų profesinių sąjungų reikalavimų. Bet realiai
mažėjantis nusikalstamumas, jei apie jį niekas nežinos, žmonių saugumo jausmo
nepadidins. Ir dabar oficialioje statistikoje galima atrasti vilčių teikiančių
skaičių, o, ištraukus juos iš konteksto ir pateikus kaip milžinišką pergalę
kovoje už nusikalstamumo ar avaringumo mažinimą, sėkmė beveik garantuota.
Pavyzdžiu kitoms savivaldybėmis tapusi Druskininkų kurorto sėkmės istorija yra
puikiausias įrodymas, kad reguliariai kartojama net ir labai pritempta gera
naujiena anksčiau ar vėliau beveik visi patiki.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą