2012 m. birželio 28 d., ketvirtadienis

Saugumo jausmą padidins ne pareigūnų algų didinimas


Vakarodamas prie laužo mūsų šeimos sodyboje Burokaraisčio miške su seniai matytais draugais nebe pirmą kartą išgirdau sakant: „Čia išties gražu, bet gyventi tokioje vietoje negalėčiau. Aplink miškas, nė vieno žmogaus. Nesaugu kažkaip...” Dar bandžiau aiškinti, kad statistiškai smurtinių nusikaltimų ir vagysčių aukomis žmonės gerokai dažniau tampa ne miške, o miestų bendrabučiuose. Ten, kur nėra žmonių, nėra ko bijoti. Ir tik tuomet supratau, kad statistika čia nepadės. Saugumas yra ne kažkokia ten procentais išreikšta tikimybė būti suspardytam prie savo slenksčio, o santykį su aplinka apibūdinantis jausmas.


Birželio pradžioje naujienų portalo „Delfi” paskelbti Kauno technologijos universiteto atlikto „Europos socialinio tyrimo“ apklausos rezultatai liudija, kad Lietuvoje apie pusę gyventojų tamsiu paros metu jaučiasi nesaugūs savo gyvenamajame rajone, šiek tiek mažiau nei pusė piliečių kartais arba nuolat jaučia nerimą, kad į jų namus gali būti įsilaužta, o 41,6 proc. žmonių baiminasi galintys tapti smurtinio nusikaltimo aukomis.


Čia jau beveik girdžiu galvoje skaitytojų balsus, kad „už ruso taip nebuvo”, o „prie Smetonos kaime žmonės durų nerakindavo”. Nerakina ir dabar tie, kas viską, ką galima parduoti, jau išnešė iš namų ir pragėrė. O apie apgaulingą sovietmečio saugumo jausmą reikėtų pašnekėti atskirai. Juk buvo tada ir nužudymų, ir apiplėšimų, siautėjo ne vienas serijinis žudikas, tik tos kriminalinės naujienos nepatekdavo į pirmuosius dienraščių puslapius bei televizijos žinių laidas. Negalėjo patekti, nes tai buvo ne žiniasklaidos, o propagandos priemonės, skirtos formuoti sovietinio žmogaus pasaulėžiūrai. Sostinės Viršuliškių mikrorajone, kur man teko gyventi ir lankyti mokyklą vėlyvuoju sovietmečiu, sutemus kone kiekvienoje tarpuvartėje yra pasitaikę gauti į snukį nuo paauglių gaujų, dažniausiai rusakalbių, o „Krasnucha” vadintame Raudonosios armijos (dabar Savanorių) prospekto rajone nesaugu vaikščioti buvo ir dieną. Idealizuojantiems kolchozinį kaimą vertėtų prisiminti arba paklausti prisimenančiųjų, kaip baigdavosi šokių vakarai kaimų kultūros namuose. Mano kartos druskininkiečiai ne kartą gavo lupti arba patys kumščiais gerokai pamojavo Ricielių, Stračiūnų, Vilkiautinio ir Panaros šokiuose. Neturėtų būti pamirštos vasarą kone kiekviename kaime vykdavusios „gegužinės” - vietinio jaunimo organizuojamos diskotekos atvirose aikštelėse. Į jas eiti blaiviam buvo tiesiog nepadoru, o muštynės kaimas prieš kaimą būdavo planuojamos iš anksto.


Apgaulingas saugumo jausmas gatvėse ir keliuose buvo nulemtas ne tik pranešimų apie skaudžiausias eismo nelaimes slėpimo, bet ir neintensyvaus eismo bei ribotų automobilių galimybių išvystyti didelį greitį. Šiuolaikinio 10-15 metų amžiaus BMW, kuriuo bent kartą per pusmetį koks nors išvakarėse vairuotojo pažymėjimą gavęs jaunuolis „neįsipaišo į posūkį” vingiuotame ir siaurame kelyje Leipalingis-Veisiejai, saugumo lygis sunkiai palyginamas su jo tėvų jaunystėje vairuotais „žiguliukais” ir „moskvičiais”. Likti gyvas jis turi daugiau galimybių dar ir todėl, kad kelkraščių grioviai sutvarkyti pagal europinius standartus. Gerai ištardęs savo tėvus jis sužinotų, kaip XX a. 8 - 9 dešimtmečiais jie savaitgaliais paslapčia paimdavo savo tėvų automobilių raktelius ir vėžindavosi su girtų draugų kompanijomis. O kur dar bėgiojimai nuo milicijos neregistruotais, techniškai netvarkingais „IŽ” ir „Jawa” motociklais. Pasivaikščioję po didesnes kapines, tikrai pastebėtumėte vėlyvojo sovietmečio paminklų, kuriuose įvairiais pavidalais iškalti pakelėse nulūžę medžiai, simbolizuojantys čia palaidotų jaunų žmonių žūtį kelyje. Apie pavojingiausias kelio vietas iš lūpų į lūpas būdavo pasakojamos legendos. Pavyzdžiui, kelio Druskininkai-Vilnius atkarpoje tarp Merkinės ir Perlojos buvo toks Velnio tiltas, kur, kaip būdavo pasakojama, nusiritus nuo skardžio autobusui, kažkoks skardos lakštas nurėžė keleiviams galvas. Ta vieta, žinoma, turi dar senesnę „prakeiksmo” istoriją nuo tada, kai pokario partizanai ten rengdavo pasalas iš Varėnos į Merkinę važiuojantiems stribams. Pastarąjį kartą, jau po to kai kelias buvo išplatintas ir ištiesintas, 2006-ųjų pradžioje, toje vietoje žuvo trys senu „golfuku” į Druskininkus važiavę ir su lenkų automobiliu „Citroen C5”  susidūrę varėniškai. Tikėjimą sovietinėje sistemoje gyvenančio žmogaus saugumu gerokai sudrebino pontoninio tilto griūtis Vilniuje 1975 m. O galutinai pribaigė Černobylio katastrofa. Apie tai, kad per visą Šaltąjį karą ne kartą buvome tik per plauką nuo visiško branduolinio susinaikinimo, sužinojome tik gorbačiovinio „viešumo” laikais.


Ir štai dabar, porą dešimtmečių pragyvenę savoje nepriklausomoje šalyje, kurios saugumą dabar jau užtikrina dar ir NATO sutarties kolektyvinės gynybos principai, namus saugo šarvo durys ir saugos tarnybos, o automobiliuose sumontuota gausybė traukos kontrolės, stabdžių antiblokavimo ir panašių sistemų bei saugos pagalvių, mes kažkodėl vis dažniau jaučiamės kaip tie mano svečiai, palikti girioje: bijoti nėra ko, bet iš pasąmonės lenda kažkada girdėtos pasakos apie piktą vilką ir miške gyvenančius plėšikus. Todėl nacionalinio saugumo koncepciją, šią savaitę paskubomis patvirtintą mažiau kaip pusės Seimo narių balsais, dar būtų prasminga papildyti Lietuvos, kaip saugios šalies, įvaizdžio formavimo svarba. Per metus išleidus kelis milijonus litų gyventojų nuomonės formavimui užsakomaisiais straipsniais bei televizijos laidomis, pavyktų kompensuoti bent dalį žalos, kurią daro „kraują stingdančias istorijas” jiems pasakojančios kriminalinės publicistikos laidos. Kadangi saugiai besijaučiantis žmogus nesiveržia emigruoti, būna gerokai kūrybingesnis, našiau dirba ir drąsiau išlaidauja už kamuojamą nepagrįstos baimės, tai tie milijonai netrukus grįžtų į valstybės biudžetą per Pridedamosios vertės ir Gyventojų pajamų mokesčius. Tai vis tiek bus gerokai pigiau, negu didinti algas policijos pareigūnams bei ugniagesiams. Tik nemanykite, jog čia agituoju netenkinti pareigūnų profesinių sąjungų reikalavimų. Bet realiai mažėjantis nusikalstamumas, jei apie jį niekas nežinos, žmonių saugumo jausmo nepadidins. Ir dabar oficialioje statistikoje galima atrasti vilčių teikiančių skaičių, o, ištraukus juos iš konteksto ir pateikus kaip milžinišką pergalę kovoje už nusikalstamumo ar avaringumo mažinimą, sėkmė beveik garantuota. Pavyzdžiu kitoms savivaldybėmis tapusi Druskininkų kurorto sėkmės istorija yra puikiausias įrodymas, kad reguliariai kartojama net ir labai pritempta gera naujiena anksčiau ar vėliau beveik visi patiki.