2015 m. kovo 20 d., penktadienis

Pražydo žalčialunkis, skleidžiasi žibutės...

Varnėnai parskrido dar aną savaitę ir tirštai užtūpė mano kiemą ieškodami visokio lesalo. Nuo jų keliamo triukšmo mūsų Vidurinės Azijos aviganė Panda po pralotos nakties negali dieną ramiai snūduriuoti – vis pakelia galvą, įsiklauso, kas čia taip nerimsta. O katinai patys į medžius sulipo ir skirtingais balsais skelbia pavasarį.

Visas tas gyvasties sujudimas ir mane savaitgalį paskatino išsiruošti pasivaikščioti po Varnėniškės mišką, užstojantį horizontą į pietus nuo mano sodybos. Tai ne koks tipiškas dzūkiškas šilas su pušelėmis ir balta samana, o veikiau kemsynai, kuriuose, pasak vietinės tautosakos, visokie nelabieji veisias ir taikosi paklaidinti vėlyvus praeivius, keliaujančius vingiuotu žvyrkeliuku iš Šadžiūnų į Varnėnus. Drėgnesnę vasarą vaikščioti po Varnėniškę išvis menkas malonumas, nes žengęs žingsnį į šalį nuo tako gali prasmegti į klampynę, o apie galvą ratus suka spiečiai kraujo ištroškusių uodžių, mašalų bei varmų.

Užtat dabar, sausą ankstyvą pavasarį, kol erdvių dar neuždengė vienmečių žolių ir medžių lapų žaluma, skubu tą miško masyvą apeiti ir apžiūrėti. Nes juk negaliu ramiai gyventi, kai visai čia pat plyti didžiulis nepažintas ir neištyrinėtas plotas.

Vos praėjusį paskutinę Šadžiūnų sodybą, pamiškėje mane pasitinka po žiemos kiek nutriušusi lapė. Sustoja šviežiame arime, stebi kurlink einu ir galvoja, ar verta nuo šito rambaus dvikojo padaro sprukti slėptis miškan, ar palaukti, kol jis praeis pro šalį. Iškart ėmiau gailėtis nepasiėmęs rimtesnio teleobjektyvo, kuriuo galėjau laputės portretą stambiu planu padaryti. Nesinorėjo apsikrauti dideliu svoriu, kurio tampymas gerokai sutrumpina kelionę, todėl dėjau ant fotoaparato universalų zoomą, kuris tiktų ir peizažui, ir įdomesnėms gamtos detalėms fotografuoti, bet iš tikrųjų dorai netinka niekam.

Takas tarp senų ąžuolų bei skroblų išveda į atvirą, lazdynais dar nespėjusią užželti kirtavietės aikštelę ir prieš akis suspindi ryškiai violetiniais žiedais apsipylęs paprastasis žalčialunkis – reto grožio, bet vienas nuodingiausių mūsų kraštų augalų. Pakanka jį paliesti ir jau galite nusideginti odą, žiedų uostymas gali baigtis akių ir kvėpavimo takų pažeidimais, o patekę į žmogaus organizmą žalčialunkio syvuose esantys toksinai sukelia ūmų inkstų nepakankamumą.

O tuo metu mane jau pastebėjo kitapus kirtimo drebulių šakas skabiusi stirnų porelė ir nušokavo gilyn į mišką per kupstus bei vėjovartas kilnodamos prieš saulę baltus pasturgalius. Užtat šernų šį kartą ne tik nesutikau, bet ir jų paliktų knisimo pėdsakų pelkėtuose tankumynuose nemačiau. Matyt medžiotojai bus iki galo atlikę įpareigojimą juos iššaudyti, kai buvo paskelbtas kiaulių maro pavojus.
Pietiniame miško pakraštyje, kur pro retas senų medžių šakas žemę pasiekia daugiausiai saulės šilumos, iš po pernykščių lapų jau pražydo žibutės. Tai dar tik pirmieji pavieniai žiedeliai, bet netrukus čia jie nuspalvins visą mišką, kol kas dar tokį neryškų, subtiliai besitenkinantį dešimtimis pilkai rudų atspalvių.

Po švelnios beveik besniegės žiemos nebuvo ir pavasarinio to sniego tirpsmo, todėl miškui, pievoms, upeliams ir pelkutėms akivaizdžiai trūksta drėgmės. Užliejamose pievose prie Ilgio ežero, kur pernai tokiu metu tyvuliavo vanduo, o jame pliuškenosi daugybė visokios gyvasties, dabar sausa it vasaros pabaigoje, ir tik vienišas smilginis strazdas lesioja žolių sėkliukes.

Senka vanduo mano kaimynų kūdrose, nukritęs jo lygis šuliniuose. Verkiant reikia ilgo pavasarinio lietaus, kuris ir žiemkenčius palaistytų, ir žolę pažadintų prieš Žemės dieną. Koks bebūtų ankstyvas pavasaris, šita pavasario lygiadienio šventė vis tiek tampa aiškia riba, skiriančia šiltą ir šviesą metų dalį nuo žiemos niūrumo.


Dairydamasis po Dzūkijos pamiškes pastebėjau ne tik drėgmės stygių ir per žiemą šviežiai išpjautas kirtavietes ten, kur stovėjo brandus miškas, bet ir gerokai mažiau gamtoje paliktų šiukšlių. Nebent ten, kur dirbo medkirčiai arba tūnojo žvejai, dar galima pamatyti numestą tuščią alaus skardinę ar baltarusiškų cigarečių pakelį, bet jau nebėra kasmet mane ypatingai siutindavusių gražiausiose miško aikštelėse suverstų buitinių atliekų krūvų.

Net jeigu dabar Dzūkijoje taikoma atliekų tvarkymo sistema ir nėra visiškai socialiai teisinga, bet gamtai jos įvedimas akivaizdžiai buvo naudingas. O drauge ir mes patys tampam brandesne visuomene, netoleruojančia gyvenimo apsišnerkštus iki ausų.