Varnėnai parskrido dar aną savaitę ir tirštai užtūpė mano
kiemą ieškodami visokio lesalo. Nuo jų keliamo triukšmo mūsų Vidurinės Azijos
aviganė Panda po pralotos nakties negali dieną ramiai snūduriuoti – vis pakelia
galvą, įsiklauso, kas čia taip nerimsta. O katinai patys į medžius sulipo ir
skirtingais balsais skelbia pavasarį.
Visas tas gyvasties sujudimas ir mane savaitgalį paskatino
išsiruošti pasivaikščioti po Varnėniškės mišką, užstojantį horizontą į pietus
nuo mano sodybos. Tai ne koks tipiškas dzūkiškas šilas su pušelėmis ir balta
samana, o veikiau kemsynai, kuriuose, pasak vietinės tautosakos, visokie
nelabieji veisias ir taikosi paklaidinti vėlyvus praeivius, keliaujančius
vingiuotu žvyrkeliuku iš Šadžiūnų į Varnėnus. Drėgnesnę vasarą vaikščioti po
Varnėniškę išvis menkas malonumas, nes žengęs žingsnį į šalį nuo tako gali
prasmegti į klampynę, o apie galvą ratus suka spiečiai kraujo ištroškusių
uodžių, mašalų bei varmų.
Užtat dabar, sausą ankstyvą pavasarį, kol erdvių dar
neuždengė vienmečių žolių ir medžių lapų žaluma, skubu tą miško masyvą apeiti
ir apžiūrėti. Nes juk negaliu ramiai gyventi, kai visai čia pat plyti didžiulis
nepažintas ir neištyrinėtas plotas.
Vos praėjusį paskutinę Šadžiūnų sodybą, pamiškėje mane
pasitinka po žiemos kiek nutriušusi lapė. Sustoja šviežiame arime, stebi
kurlink einu ir galvoja, ar verta nuo šito rambaus dvikojo padaro sprukti
slėptis miškan, ar palaukti, kol jis praeis pro šalį. Iškart ėmiau gailėtis
nepasiėmęs rimtesnio teleobjektyvo, kuriuo galėjau laputės portretą stambiu
planu padaryti. Nesinorėjo apsikrauti dideliu svoriu, kurio tampymas gerokai
sutrumpina kelionę, todėl dėjau ant fotoaparato universalų zoomą, kuris tiktų
ir peizažui, ir įdomesnėms gamtos detalėms fotografuoti, bet iš tikrųjų dorai
netinka niekam.
Takas tarp senų ąžuolų bei skroblų išveda į atvirą,
lazdynais dar nespėjusią užželti kirtavietės aikštelę ir prieš akis suspindi
ryškiai violetiniais žiedais apsipylęs paprastasis žalčialunkis – reto grožio,
bet vienas nuodingiausių mūsų kraštų augalų. Pakanka jį paliesti ir jau galite
nusideginti odą, žiedų uostymas gali baigtis akių ir kvėpavimo takų
pažeidimais, o patekę į žmogaus organizmą žalčialunkio syvuose esantys toksinai
sukelia ūmų inkstų nepakankamumą.
O tuo metu mane jau pastebėjo kitapus kirtimo drebulių šakas
skabiusi stirnų porelė ir nušokavo gilyn į mišką per kupstus bei vėjovartas
kilnodamos prieš saulę baltus pasturgalius. Užtat šernų šį kartą ne tik
nesutikau, bet ir jų paliktų knisimo pėdsakų pelkėtuose tankumynuose nemačiau.
Matyt medžiotojai bus iki galo atlikę įpareigojimą juos iššaudyti, kai buvo
paskelbtas kiaulių maro pavojus.
Pietiniame miško pakraštyje, kur pro retas senų medžių šakas
žemę pasiekia daugiausiai saulės šilumos, iš po pernykščių lapų jau pražydo
žibutės. Tai dar tik pirmieji pavieniai žiedeliai, bet netrukus čia jie
nuspalvins visą mišką, kol kas dar tokį neryškų, subtiliai besitenkinantį
dešimtimis pilkai rudų atspalvių.
Po švelnios beveik besniegės žiemos nebuvo ir pavasarinio to
sniego tirpsmo, todėl miškui, pievoms, upeliams ir pelkutėms akivaizdžiai
trūksta drėgmės. Užliejamose pievose prie Ilgio ežero, kur pernai tokiu metu
tyvuliavo vanduo, o jame pliuškenosi daugybė visokios gyvasties, dabar sausa it
vasaros pabaigoje, ir tik vienišas smilginis strazdas lesioja žolių sėkliukes.
Senka vanduo mano kaimynų kūdrose, nukritęs jo lygis
šuliniuose. Verkiant reikia ilgo pavasarinio lietaus, kuris ir žiemkenčius
palaistytų, ir žolę pažadintų prieš Žemės dieną. Koks bebūtų ankstyvas
pavasaris, šita pavasario lygiadienio šventė vis tiek tampa aiškia riba,
skiriančia šiltą ir šviesą metų dalį nuo žiemos niūrumo.
Dairydamasis po Dzūkijos pamiškes pastebėjau ne tik drėgmės
stygių ir per žiemą šviežiai išpjautas kirtavietes ten, kur stovėjo brandus
miškas, bet ir gerokai mažiau gamtoje paliktų šiukšlių. Nebent ten, kur dirbo
medkirčiai arba tūnojo žvejai, dar galima pamatyti numestą tuščią alaus
skardinę ar baltarusiškų cigarečių pakelį, bet jau nebėra kasmet mane ypatingai
siutindavusių gražiausiose miško aikštelėse suverstų buitinių atliekų krūvų.
Net jeigu dabar Dzūkijoje taikoma atliekų tvarkymo sistema ir nėra visiškai
socialiai teisinga, bet gamtai jos įvedimas akivaizdžiai buvo naudingas. O
drauge ir mes patys tampam brandesne visuomene, netoleruojančia gyvenimo
apsišnerkštus iki ausų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą