2015 m. rugsėjo 5 d., šeštadienis

Kiek žemių reikia hipotetinei močiutei?

Savaitė prasidėjo nuo to, kad „Druskininkų naujienų“ redakcija persikraustė į kitas patalpas. Dabar mus rasite Druskininkų autobusų stoties pastate (Gardino g. 1). Įėjimas iš gatvės pusės, reikia užlipti suktais laiptais į antrą aukštą ir ten jau tikriausiai nepasiklysite.

Po baldų ir dėžių su popieriais tampymo reikėjo kažkur pailsėti. Todėl pirmadienį nuėjau į Druskininkų savivaldybės tarybos posėdį. Maniau, kad ten bus ramu, vėsu, kėdės patogios... Aną kartą, kai registruodamasis posėdį stebėti atvykusių svečių knygoje savo atėjimo tikslą pavadinau „pramoginiu“, tai tapo savaitės sensacija, o valdžios nelaikraštis net į rašinio pavadinimą tai iškėlė. Todėl dabar norėjau pasielgti kuo mandagiau ir kaip tikras estetas parašiau, kad atėjau „pasigėrėti tarybos darbu“.

Deja, ramiai ilsėtis ir mėgautis vaizdu, kaip vieningai liaudies išrinktųjų dauguma spaudo mygtukus balsuodami už savivaldybės administracijos parengtus sprendimų projektus, taip ir nepavyko. Pirmiausiai opozicionieriams užkliuvo, kad reikia nustatyti kainą, už kurią Druskininkų savivaldybės paslaugų ūkis vežios krovinius naujai įsigytu 9 tonų sunkvežimiu. Kadangi jiems niekaip nesisekė suprasti, kokiu būdu krovinių gabenimas iš verslo tapo viena iš viešųjų paslaugų, meras apsiėmė paaiškinti. Tokie jo paaiškinimai verti, kad specialiai jiems būtų sukurtas kažkoks naujas pasakojamosios tautosakos žanro pavadinimas. Šį kartą kalbėta apie močiutę ir devynias tonas juodžemio. Ne, gal ne devynias, o septynias, ar dar kiek mažiau, nes į devynių tonų bendrosios masės sunkvežimį telpa mažiau.

Pasakojimas apie žemę ir močiutę neturėtų jūsų klaidinti. Čia visai ne ta močiutė, kuri Latežeryje namą ant upės kranto statė, o paskui laimingai jį paliko savo anūkui. Tai kita, neįvardinta, galima sakyti hipotetinė močiutė, kuriai hipotetiškai gali prireikti tų gal septynių, o gal ir mažiau tonų žemių. Nesvarbu, kokiam reikalui. Visai ne pakrantei užpilti, nereikia čia tokių užuominų.

Taip smarkiai prireikia, kad jokia privati vežėjų bendrovė, kurių Druskininkuose nors devynių tonų sunkvežimiais vežk, to poreikio patenkinti negali. Nes mūsų hipotetinė močiutė juk žino, kad visokie ten verslininkai yra lupikautojai bei sukčiai, kurie devynias pensijas nulups, o paskui tų žemių taip ir neatveš - nei devynių, nei septynių tonų, nei dar mažiau.

Todėl supratingoji hipotetinė močiutė puikiai žino, kad padėti jai gali tik vienintelis žmogus, kuriuo ji pasitiki, bei jo paslaugų ūkis. Nes anas ypatingai gerbia savo šviesios atminties močiutės palikimą, negriauna jos tvoros, koks neteisingas teismas tai beįsakytų. Tik dėl tokio pagarbos pavyzdžio visos iki vienos hipotetinės močiutės anuo pasitiki ir tik iš jo žemių laukia. Visos po septynias tonas ar kiek mažiau. Kiekis čia juk nesvarbu, svarbiausia dėmesys paprastam hipotetiniam žmogui.

 Po tokių netikėtų linksmybių jau maniau galėsiąs ramiai ilsėtis iki posėdžio pabaigos, abejingai žiūrėdamas, kaip opozicija vis iš naujo siūlo tuos pačius kandidatus į jiems skirtus komitetų ir komisijų vadovų postus, o pozicija nieku gyvu už juos nenori balsuoti. Kai tai vyksta pirmą kartą, galima sakyti, kad yra kažkokia intriga. Antrą kartą būna keista - negi taip gali būti tikrame gyvenime? Trečią jau galima juoktis, nes neįprasto veiksmo pasikartojimas būtent tokią reakciją sukelia. Gal kada teko cirke matyti, kaip klounas tyčia pargriūva užkliuvęs už to paties daikto tris kartus iš eilės. Pirmąjį juokiasi tik patys nerimčiausi žiūrovai. Tie, kuriems iškeltą pirštą parodyčiau ir pradėtų juoktis. Antrą kartą prisijungia jau koks trečdalis salės, o trečią juokiasi visi. Nors buvo atliktas lygiai toks pats veiksmas, kaip ir pirmąjį kartą, nė trupučio ne daugiau juokingas.

 Nepagalvokite, mielieji, kad aš čia lyginu sunkų mūsų išrinktųjų darbą su kažkokiu cirku. Aš čia jums tik atskleidžiu žmonių juokinimo dėsnius. Galima sakyti, paslaptis, kurių niekas kitas nepasakys.

 Joks klounas tyčia nepargrius daugiau kaip tris kartus iš eilės. Nes daugiau kartojant tą patį veiksmą jis jau nebebūna nei juokingas, nei įdomus. Tada jau įsijungia visai kiti mechanizmai - žiūrovams tampa nuobodu. Jie pradeda muistytis, žiovauti, o paskui gali ir visai iš cirko palapinės išeiti namo.
Taigi, grįžkim iš hipotetinio cirko į visai tikrą Druskininkų savivaldybės tarybos salę ir prisiminkime kas vyko toliau. Opozicija siūlo - pozicija nepritaria, opozicija siūlo - pozicija nepritaria. Gali skelbti kur tik nori apie varžomas teises, pažeidžiamus įstatymus, bet žiūrovai nekreipia jokio dėmesio. Panašiai kaip šimtas pirmas mano rašymas apie jokių teismų neįveikiamas tvoras jau niekam neįdomus, nors tai nė kiek ne mažiau skandalinga, kaip ir tada, kai parašiau pirmą kartą.

 Viskas, kas tęsiasi pernelyg ilgai, sukelia tik nuobodulį. Ypatingai tai veikia televizinę kartą, pripratintą prie vis greitesnės kadrų kaitos, praradusią sugebėjimą ilgiau išlaikyti dėmesį.

Būtent todėl į skandalus įsipainioję politikai taip stengiasi kuo ilgiau vilkinti lemiamų sprendimų priėmimą. Visos lėtai dirbančios tyrimų komisijos, darbo grupės bei kelių instancijų teisminiai nagrinėjimai sugalvoti tik tam, kad mudviem su tamsta, mielasis skaitytojau, pasidarytų nuobodu ir mes užmirštumėm jų nuodėmes susidomėję kitais, gal ir mažiau skandalingais, bet naujais įvykiais.