2015 m. lapkričio 20 d., penktadienis

Kada opozicija bus paskelbta teroristais?

Meteorologai žada, kad jau šį savaitgalį galim sulaukti pirmojo sniego. Yra vilties bent trumpai pasigėrėti trupučiu dar nesutepto baltumo, kol automobilių ratai ir praeivių kojos nepavers jo drumzlina pilkai ruda koše. Nors tikriausiai tai bus tik šlapdriba, o snaigės ištirps vos palietę šią nuodėmingą žemę.

Pasiruošimą artėjančiai žiemai šią savaitę svarstė ir Druskininkų savivaldybės ekstremalių situacijų komisija. Nes, nepaisant visų kalbų apie šiltėjantį klimatą, žiema į mūsų kurortą vis tiek gali netikėtai užklysti.

Ir dar atskiru darbotvarkės punktu svarstė galimų teroristinių aktų grėsmę. Kad galėtų pirmieji Lietuvoje raportuoti: aktams pasiruošta, sustiprintas patruliavimas ir svarbiausių objektų apsauga. Užsidėti paukščiuką nuveiktų darbų sąraše.

Nes šiaip jau Islamo valstybės teroristai tų Druskininkų veikiausiai nė žemėlapyje nerastų, o radę negalėtų sau paaiškinti, kodėl būtent ten reikėtų surengti ką nors įspūdingo.

Tačiau pasiruošta terorizmui rimtai, nes jau trečiadienį LNK televizijos laidos KK2 filmavimo grupei sunkiai sekėsi prasiveržti iki svarbiausių vietinės valdžios asmenų.

Nenustebčiau, jeigu propagandinis vietinės valdžios nelaikraštis tokia proga demaskuotų ką nors iš opozicijos slapta perėjus iš krikščionybės į radikalųjį islamą ir gal net turint ryšių kur nors Sirijos rytuose. Pavyzdžiui, ponas Vilius, mėgstantis laisvalaikiu keliauti į egzotiškus kraštus arba ponas Juozas, įtartinai pamėgęs lietuviams svetimą sveiką gyvenseną. Pirmasis dar ir priklauso partijai, kurią viena linksma Seimo komisija kažkada yra pripažinusi „turinčia teroristinės organizacijos požymių“.

Nes jeigu jau oficialus savivaldybės tinklalapis ir nemokamai dalinamas leidinys neseniai juos apkaltino drauge su KK2 laidos kūrėjais kažką ten pavogus iš slaptųjų Druskininkų sveikatingumo centro „Aqua“ apartamentų, o paskui, kai policija jokios vagystės nenustatė, net nesiteikė jų atsiprašyti, tai ką jiems reiškia apskelbti ką nors teroristu.

Viešai meluoti juk nėra jokios gėdos, jeigu tai daroma dėl švento grupinio partinio intereso. Pavyzdžiui, mūsų šviesioji administracijos direktorė kartą Vyriausiosios rinkimų komisijos posėdyje pavadino propagandinį leidinį finansuojantį „Aqua“ centrą privačia bendrove. Kai užblioviau ant visos salės, kad ji meluoja, patikslino: „Ne privati, bet uabė“. O kad tos „uabės“ 100 procentų akcijų priklauso Druskininkų savivaldybei, o valdyboje sprendimus priiminėja savivaldybės administracijos darbuotojai, tai jau niekam nebuvo įdomu.

Kurorto meras leido sau tiesioginiame „Žinių radijo“ eteryje pavadinti Seimo narį Arvydą Anušauską nusikalstamos grupuotės nariu, o kai gavo reikalavimą tokį šmeižtą paneigti, tikriausiai pasitaręs su gerais advokatais, ano ketvirtadienio pavakarę per tą pačią radijo laidą paneigė savo žodžius ir jo atsiprašė. Tiesa, tas atsiprašymas buvo taip sukergtas su kvietimu apsilankyti lynų keltuvo atidarymo šventėje, kad kai kurie klausytojai jį suprato kaip patyčias.

Ko norėti iš vietinės valdžios elito, jeigu jų partijos pirmininkas pagarsėjo kaip žmogus, kurio po pietų viešai pasakyti teiginiai gali prieštarauti pasakytiems ryte, o vienintelis pasiteisinimas būna, neva žurnalistai ką nors ne taip suprato.

Bjauriausia ne tai, kad politikai meluoja, o tai, kad jų rinkėjai tai pakenčia ir suvokia kaip gyvenimo neišvengiamybę. Negaliu to kitaip paaiškinti, kaip tik tuo, kad jiems patiems gyvenime žodžiai „nemeluok“, „nevok“, „negeisk svetimo...“ nieko nereiškia. Esminių vertybinių nuostatų nebuvimas, o ne skurdas ar informacijos stygius, mano supratimu, yra didžiausia šitos visuomenės bėda.

Jeigu pasaulio supratimas susiformavo sovietmečiu vagiant iš sanatorijų, Vieciūnų „Drobės“ fabriko, meno dirbinių įmonės, mėsos ir pieno kombinatų, keičiantis parduotuvių lentynų taip ir nepasiekiančiomis deficitinėmis prekėmis ir slepiant pajamas už kambarių poilsiautojams nuomą, tai nėra ko stebėtis, kad ir savo vaikus atitinkamai išauklėjote. Vagyste vadinama tik tokia veika, kai jus pagauna traukiantį piniginę iš kaimyno kišenės. Jeigu nepagaus, tai ir sąžinė negraužia, o iš valstybės vogti išvis ne nuodėmė, o tik apsukrumas, kuriuo galima didžiuotis.

Todėl skaudžiausia ne tai, kad STT ir žurnalistų tyrimai atskleidžia negražių faktų apie žmones, kuriais pasitikėjo rinkėjai, o tai, kad net ir pašalinus iš politikos bei viešojo administravimo susitepusius korupcija asmenis, juos gali pakeisti ne ką geresni, nes pernelyg didelė rinkėjų dalis sau ir savo atstovams valdžioje net nekelia elementaraus sąžiningumo reikalavimų.