2011 m. rugpjūčio 5 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. rugpjūčio 5 d.

Prieš savaitę visiems savo virtualiems ir realiems draugams vilniečiams rekomendavau pasirinkti Druskininkus, kaip tinkamiausią vietą savaitgalio poilsinei išvykai. „O kur poilsiauji pats?“- paklausė vienas smalsus „Druskininkų naujienų“ skaitytojas.
Kažkur esu girdėjęs, kad kurortų gyventojai yra patys bjauriausi poilsiautojai. Kai Palangos bobulės apgyvendina būrį sostinės Naujininkų bendrabučio gyventojų savo kolektyvinio sodo pašiūrėje ar šiltnamyje, anie mano, kad stovyklauja. Ir moka kaip už 4 žvaigždutes. O pabandyk taip pasityčioti iš druskininkiečio ar birštoniečio... Mes juk patys iš kurortų, žinome, kaip tai daroma. Todėl poilsiauju ne ten, kur groja rusiška muzika, kvepia spragintais kukurūzais bei čeburekais ir suvažiuoja visi Pakaunės kolchozinių gyvenviečių ereliai. Juolab, kad dėl savo darbo specifikos, išvykti galiu tik penktadienio rytą, o pirmadienį jau turiu būti darbe. Atostogos prie jūros mūsų šeimai pernai reiškė vieną ilgą savaitgalį Latvijos Pavelosta miestelyje. Šiemet, šešiolikmetės dukros iniciatyva, nusprendėme pavažiuoti toliau – iki Estijos Saaremaa salos. Dar gerai neišsimiegojęs, įspūdžius aprašiau tam skirtame savo tinklaraštyje .

O grįžęs į Druskininkus, pirmiausia pastebėjau, kad iš naujo reikia pratintis prie agresyvaus lietuviško vairavimo. Na, anekdotai apie estų lėtumą sugalvoti ne be pagrindo, bet krašto nepažįstančiam turistui baisiai patogu, kad visi atsipalaidavę važiuoja lėčiau už leistiną maksimalų greitį, neskuba pralenkti ir įsiterpti tarp jūsų ir priekyje važiuojančio automobilio. Nesu toks naivus, kad patikėčiau, jog ir druskininkiečius greitai įmanoma įpratinti vairuoti kaip skandinavų pensininkus, bet bent jau tolerancijos gatvėse kurorto svečiams galime išmokti.

Šią savaitę pati svarbiausia žinia mus pasiekė iš Vyriausybės: Druskininkų Sveikatos parką Vyriausybė įtraukė į valstybės planuojamų turizmo projektų sąrašą ir jam rekonstruoti iš ES lėšų skirs 4 milijonus litų. Projektų vertintojai sugebėjo suprasti, koks svarbus šis parkas Druskininkų kurortui ir visai Lietuvai. Gerokai svarbesnis už visas vandens pramogų ir slidinėjimo arenas. Nes gamtos galių panaudojimas žmogaus sveikatai atstatyti ir stiprinti visuomet buvo Druskininkų kurorto egzistavimo prasmė.

Pristatyti baseinų, dirbtinio sniego po stogu, masažo salonų ir pirčių galima bet kur. Jei tik yra paklausa, ar bent galimybė tą paklausą rinkodaros priemonėmis suformuoti, tokios paslaugos atsiranda kuo arčiau jų klientų namų, kad jiems nereikėtų gaišti laiko ir deginti kuro kelionei į kurortą. Taip Vilniuje atsirado vandens parkas, kiekviename didesniame mieste rasite SPA centrų, grožio salonų. Gamtos už lango tam visai nereikia. To lango gali visai nebūti, tik kokybiškas fototapetas su egzotišku vaizdu.

Sveikatos parkas – visai kas kita. Karolio Dineikos ištobulinti gydymo pušynų oru, vandeniu, gamtos garsais, kvapais ir judėjimu būdai neatkartojami didmiesčio kontorų dangoraižio rūsyje. Nemačiau Sveikatos parko rekonstrukcijos projekto, bet norisi tikėti, kad tie 4 milijonai nebus išleisti plynam medžių kirtimui ir viso ploto išgrindimui betono trinkelėmis... Norisi tikėti, kad pavyks surasti specialistų, kurie sugebėtų neiškraipyti K.Dineikos metodų pseudorytietiška „netradicine medicina“ ir „Gyvenimo meno“ tipo sektantiškomis smegenų plovyklomis.

Belaukdami sniego arenos atidarymo, neturėtumėm pražiopsoti smulkesnių, bet svarbių miesto veido pokyčių. Šį trečiadienį „Draugystės“ sanatorija atidarė skoningai rekonstruotą vilą „Kolonada“, kurioje veikia kavinė „Mūza“. Ketvirtadienį pristatytas projekto „Čiurlionio kelio pristatymas“ baigiamasis etapas ir atidengtas stendas prie „Girios aido“.

Ne visi projektai taip gražiai baigiasi. Antai iš Vijūnėlio tvenkinio išsiurbtas dumblas užtvindė Švendubrės miškus ir kelius. Triukšmą dėl to pakėlę Druskininkų savivaldybės tarybos nariai Donatas Mizaras ir Karolis Kaklys pastebėjo, kad „įrengta dumblo saugojimo vieta kelia rimtų abejonių dėl atitikimo keliamiems aplinkosauginiams reikalavimams“. Aplinkosaugos pažeidimai, įgyvendinant Europos Sąjungos finansuojamus projektus, gresia rimtomis finansinėmis sankcijomis, todėl nenustebkite, jeigu apie šio įvykio aplinkybes nebus labai garsiai šnekama.

Vijūnėlio dugne daug metų kaupėsi teršalai iš miesto lietaus kanalizacijos ir šiltnamių nuotekų. Tai minima net ir tvenkinio išvalymo projekto aprašomojoje dalyje. Todėl tų teršalų kaupimas miške vargu ar gali būti pavadintas „gera aplinkosaugos praktika“. Neduok, Dieve, dar teks grąžinti visą ar dalį šiam projektui įgyvendinti skirtų Europos Sąjungos pinigėlių.