2011 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 29 d.

Antra savaitė Druskininkų gatvėje, tiesiai prieš pastatą, kuriame įsikūrusi ir mūsų redakcija, ir dar sunkiai suskaičiuojama gausybė įmonėlių bei įstaigų, vyksta remonto darbai. Darbus vykdantys „Lazdijų komunalinio ūkio“ darbininkai išardė dar visai tvirtą, bet nenaują šaligatvį, supjaustė visai dar neduobėtą asfaltą, bet tai jau nieko nestebina. Gatvės remontuojamos ne todėl, kad jos tapo duobėtos ir sunkiai pravažiuojamos, o todėl, kad reikia įsisavinti Europos Sąjungos lėšas ir duoti darbo probleminių regionų žmonėms. Įdėmiau pažiūrėjus, kokiu greičiu jie dirba, nesunku suprasti, kad darbo užteks ilgam. Kurį laiką mums patiems ir mūsų klientams teks šokinėti per duobes ir bristi per žvyro „kopas“ arba bandyti neprarasti pusiausvyros, žengiant siauru laikinai numestų šaligatvio plytelių taku, kuris tai išardomas, tai vėl paklojamas ir šiek tiek primena kelią tarp dviejų prarajų, kuriuo keliavo pirmosios „Žiedų valdovo“ dalies personažai. Tik ten, abipus taškėsi lava ir kaitra alsavo pragaro liepsnos, o čia vien žvyras ir molis, bet kai kurioms aukštakulnius avinčioms notarų biuro klientėms tai beveik tas pats.
Skirtingai, negu mano nemaža dalis druskininkiečių, nesu toks keistuolis, kurį piktintų miesto atsinaujinimas, o kiekvieną Brežnevo epochos statinį primygtinai reikalaučiau išsaugoti, kaip neįkainojamą architektūrinį praeities kartų paveldą. Iš tikrųjų yra dar baisiau – norėčiau, kad jie būtų nušluoti nuo žemės paviršiaus, o jų vieta apsodinta medžiais. Geriausiai būtų pušimis. Bet dar pajėgiu suprasti, jog taip tikrai nebus. Nei šiandien, nei po kelerių metų. Todėl stengiuosi toleruoti visas Druskininkų permainas, taikydamas joms paprasčiausius bendražmogiškus sveiko proto vertinimo kriterijus. Naujas asfaltas visada geriau už seną duobėtą, o su tais nepatogumais, kuriuos tenka iškęsti, kol vyksta kelio remonto darbai, reikia tiesiog susitaikyti, kaip su oro permainomis ar metų laikų kaita.
Kadangi man neteko sutikti nė vieno žmogaus, kuris būtų savo akimis matęs kurorto gatvių rekonstrukcijos projektą (čia aš nė trupučio neabejoju, kad visos detaliojo planavimo procedūros buvo įvykdytos ir tas projektas sklandžiai „praėjo viešojo svarstymo etapą“), natūralu, kad kiekvienas druskininkietis susidaro savo nuomonę tik pamatęs jau atnaujintas miesto dalis. Ir nesakykite, kad piktintis reikėjo to „viešo svarstymo stadijoje“ – kada norėsim, tada piktinsimės arba žavėsimės, kai kažkas bus padaryta gražiau, negu tikėjomės.
Antai mūsų skaitytojas V.T., aną savaitę apsilankęs atnaujintame Vijūnėlio paplūdimyje, pasipiktino prekybos paviljono asortimentu: „Alus ir ledai“. O man tai visai netrukdo, nors alaus negeriu, o ledų nemėgstu. M.S prie Vijūnėlio įrengtame parke pasigedo medžių. Skaitytojai R.A. užkliuvo, kad įvairiose miesto vietose atnaujintų šaligatvių ir pėsčiųjų takų trinkelės pernelyg spalvingos ir tai, jos nuomone, prasilenkia su gero skonio tradicijomis. Vienspalvis grindinys man taip pat gražiau, bet tai, kas suklota, man neatrodo labai baisu, nes nepastebėjau nei ryškiai salotinių, nei blondiniškai rausvų spalvų. O juk, pagalvojus apie miesto vadovų mentalitetą, galima buvo ko nors tokio tikėtis... Mieste jau pasakojami anekdotai, neva, apžiūrėjęs parke statomą dviejų raguotų gyvūnų skulptūrą, vienas vietinis politikas pasigedo jų lyties požymių, ir netrukus anie buvo pritaisyti. Neabejoju, jog taip nei buvo, nei ką, bet vietinis folkloras atspindi žmonių nuomonę apie savo valdžios mąstymo būdą.
Koks bebūčiau bjaurus, visiems savo virtualiems ir realiems draugams vilniečiams nedvejodamas rekomenduoju pasirinkti Druskininkus, kaip tinkamiausią vietą savaitgalio poilsinei išvykai. Čia tikrai nesunku rasti pakenčiamą viešbučio ar svečių namų kambarį už sveiko proto ribų neperžengiančią kainą, ypač, jei tuo pasirūpinama iš anksto peržiūrint informaciją ir skelbimus internete. Pavalgyti taip pat pavyks sočiai ir pigiau, negu Palangos Basanavičiaus gatvėje. Dabar, kai vyksta Druskininkų teatro ir Druskininkų vasaros su Čiurlioniu festivaliai, netgi yra kur nueiti. Išsinuomoję arba atsivežę dviračius, ras kur jais nuvažiuoti. Žmogui, nuolat gyvenančiam blokiniame daugiabutyje, esančiame sostinės miegamajame rajone, ir dirbančiam stiklinio biurų pastato ...nioliktame aukšte, Druskininkai atrodys kone rojaus kampelis. Čia jis pamatys daug žalumos, nes jo paties kieme riogso vos vienas katinų apmyžtas ir vaikų aplaužytas uosialapis klevas. Naujieji juodo stiklo ir metalo statiniai jo neerzins, nes jis niekuomet nematė tų skoningų medinių tarpukario kurorto vilų, apie kurias skiltyje „Dingę Druskininkai“ mūsų skaitytojams reguliariai pasakoja Vytautas Valentukevičius. Taigi, Druskininkai „vieno savaitgalio svečiui“ patiks. Ilgesniam laikui, negu trys dienos, čia atvykti jam ir nerekomenduosiu, nes tuomet pradės pastebėti tai, ką matome tik mes, vietiniai. Juk yra pajūris, sodybos Dzūkijos miškuose ir prie Aukštaitijos ežerų. O apie Druskininkus geriau telieka vien geri įspūdžiai ir prisiminimai. Tik paskui nekiškite mums savo susižavėjimo, kaip, jūsų nuomone, gerai dirba kurorto vadai. Palikite tai spręsti vietiniams – jie čia gyvena kasdien.