2011 m. liepos 1 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 1 d.

Kai dienos pasisuka trumpyn, pradeda rausti serbentai ir vyšnios, o laukuose vaiskią žalumą keičia brandus pievų ir javo gelsvumas, sunku nepradėti mąstyti apie prabėgančio laiko ženklus. Nors anądien tėvas man nuoširdžiai patarė šioje skiltyje mažiau rašyti apie save, bet tokios jau žanro taisyklės. Pirmiausia šios savaitinės apžvalgos yra skirtos mano internetiniam dienoraščiui (tinklaraščiui), todėl ir yra tokios asmeniškos. Taigi, po savaitės man sukaks 40 metų. Vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje yra apie 67 metus, Europoje – 76. Kadangi daug metų nevartoju alkoholio ir gyvenu mažame kaimelyje, kur aplinka ekologiškesnė, negu didmiesčiuose, galėčiau tikėtis ko nors panašaus į europietišką amžių. Bet nuo paauglystės rūkau, taigi suapvalinkime iki 70 metų. Reiškia, man beliko apie 30 metų. Garsusis tinklaraštininkas Rokiškis Rabinovičius šią savaitę komentuodamas „Nordea“ banko ekonomisto Žygimanto Maurico demografines prognozes, pažadėjo, kad jau dabar esantis tragiškas „Sodros“ deficitas po 15 ar jau po 10 metų taps „absoliučiai nesuvaldomu“, nes pensininkų skaičius išaugs, o dirbančiųjų skaičius sumažės. „Trumpai tariant, tie, kas dar ne pensininkai – pensijų nesitikėkit. Negausit ir nesvajokit,“- prognozuoja Rokiškis. Negana to, jis dar sugriauna viltis, kad sotesnės senatvės galime tikėtis, jei dabar už savo santaupas prisipirksime nekilnojamojo turto, „nes jokių priežasčių, dėl kurių Lietuvos NT rinka kada nors atsigautų, nenusimato nei po 2, nei po 20, nei po 200 metų“.
Dar nespėjau atsitokėti nuo tokių prognozių, o Lietuvos verslo konfederacijos Korporatyvinių reikalų direktorė Kristina Lukošiūtė atsiuntė pranešimą iškalbingu pavadinimu: “Lietuva jau dabar turėtų susirūpinti savo išlikimu”. Vilniuje vyksiančiame Pasaulio lietuvių ekonomikos forume dalyvausiantis futuristas prof. dr. Davidas Passigas „įspėja Lietuvą apie jau artimiausiais dešimtmečiais jai kilsiančius iššūkius.“ Jo teigimu, pasaulio laukia radikalūs pokyčiai – per ateinantį šimtmetį mūsų planeta pasikeis labiau nei per pastaruosius 5 tūkstančius metų. Pasaulio laukia energetinis badas, o žmonių populiacija ateityje tik mažės – po šimtmečio pasaulyje bus vos 5-6 milijardai gyventojų. O kol jų tiek sumažės, išgyvensime „įvairius socialinius ir ekonominius disbalansus“. Išvertus tai į užstalės kalbą, tai reiškia, kad mano kartai nusenus, mūsų vaikų bus pernelyg mažai, kad jų mokesčiai užtikrintų mūsų gerovę. Išvada beveik ta pati, kaip ir Žygimanto Maurico.
Kai sakoma „po mūsų nors ir tvanas“, tai šiuo atveju tas „tvanas” teks kaip tik mūsų kartai. Pirmiausiai mums teko mokytis dvesiančioje sovietinėje sistemoje, o tada gyventi visiškai kitame pasaulyje, kuriam reikėjo ne mintinai išmoktų kompartijos suvažiavimų nutarimų, o greitos orientacijos ir į save lenktų nagų. Vos tik prisitaikėme prie liberaliosios laisvos rinkos, išmokome pigiai nupirkti ir pelningai parduoti savo artimui, kai mūsų pačių užsiauginta valstybė išpampo taip, kad ėmė lupti nuo mūsų devynis kailius ir ieškoti, ar po jais dar ko nors neslepiame. Optimistiškai, sočiai ir turtingai gyvenome vos kelis metus, maždaug nuo 2005-ųjų vasaros iki 2008-ųjų metų rudens, kai buvo paskelbta apie sunkmečio pradžią. Dabar, štai, sužinome, kad, pasak gerbiamojo Rabinovičiaus, „Lietuvos situacija yra dabar tokia gera, kokia tiktai gali būti (nepaisant jokių krizių). Tačiau po kelių metų mes jau imsim jausti nelabai kokias pasekmes...“
Ką galime padaryti? Emigruoti į „visuotinės gerovės“ Vakarų Europos šalis, kurios demografinę duobę pasieks dar anksčiau už mus? Viską išsiparduoti, užsiauginti ilgus plaukus, barzdą, nukeliauti į Indiją ar Margaritą ir drybsoti vandenyno pakrantėje rūkant žolę, kol apsems dėl visuotinio atšilimo kylantis vanduo? Išvažiuoti į kaimą, sodinti ekologiškas pupas, konstruoti vėjo malūnus ir garbinti Patrimpą bei Vėjopatį ir visus, peržengiančius jūsų sklypo ribas, kabinti ant ąžuolo žemyn galva? Apsimesti, kad visos tos prognozės iš piršto laužtos ir gyventi, kaip gyvenus, dejuojant, jog už vargano būsto griūvančiame daugiabutyje šildymą ir kasdien vis labiau byrančio automobilio kurą tenka mokėti dukart daugiau, negu jums moka algos? Kiekvienas ieško savo kelių, formuluoja savo klausimus ir randa savo atsakymus. Jeigu imčiau jums piršti kurį nors vieną gyvenimo kelią, kaip vienintelį teisingą, nebūčiau visiškai sąžiningas, nes nei aš, nei niekas kitas nežino, kas bus rytoj. Nežinau ar sulauksiu to rytojaus, o juolab, ar sulauks visa žmonija. Todėl būtų geriau, kad dar šiandien, neatidėliodamas neapibrėžtai ateičiai, sakyčiau savo artimiesiems, kaip juos visus myliu, girdėčiau, ką jie man sako, ką ošia kiemo medžiai ir šnara žolė, mėgaučiausi kepsnio skoniu ir kavos aromatu, greito vairavimo siauru vingiuotu keliu malonumu ir Snaigyno ežero vandens vėsa. Paglostyčiau ant kelių man užšokusios katės galvą ir linguočiau, klausydamas savo jaunystės laikų roko baladės. Jausčiau, kad gyvenu.