2011 m. liepos 8 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. liepos 8 d.

Savaitės viduryje „išpuolančios“ šventės – toli gražu ne visų mėgiamos. Suskaidyta perpus darbo savaitė būna kažkokia tik pusiau darbinga, pirmojoje jos dalyje pradėtų darbų per likusias dienas nepavyksta baigti. Juolab liepą, kai ir be to pilna elektroninio pašto dėžutė pranešimų, kad tas, anas ir dar kitas adresatas atostogauja ir visus reikalus palikęs tvarkyti kažkam kitam arba visai niekam. Ir vis dėlto Mindauginės, oficialiai besivadinančios Valstybės diena, yra prasminga šventė, retsykiais netgi suteikianti peno pamąstyti, jog smagu būtų Lietuvai turėti kokią nors simbolinę karališkąją šeimą, apie kurios narių vestuves, krikštynas ir laidotuves reportažus rodytų bent jau kaimyninių šalių televizijos, o „gyvenimo būdo“ laidos nagrinėtų tituluotųjų asmenų tarpusavio santykius. Kitaip sakant, tokiomis dienomis imu pavydėti monarchijos britams ir danams. Ar bent Monako kunigaikštystės gyventojams. Juk pastarosios plikterėjusio kunigaikščio Alberto vestuvės su gražuole iš Pietų Afrikos išreklamavo šią nykštukinę valstybę labiau, negu visi mūsų įvaizdžių kūrėjai sugebės iki savo nuobodaus gyvenimėlio pabaigos. Tai efektyviau už Pasaulio kultūros sostinę ir Europos krepšinio čempionatą drauge sudėjus ir daugmaž prilygsta Olimpinėms žaidynėms, tik kainuoja pigiau. Jokie renkami valstybės pareigūnai nesulauks tiek dėmesio – nei mūsų mužikiškasis Seimo narių elitas, nei asmeninio gyvenimo neturinti Prezidentė.
Net ir žinodami, kad monarchas neturės jokios politinės valdžios, tik simbolines pareigas atstovauti šalį, mes niekuomet nesugebėtumėm susitarti, kam iš tolimų Gediminaičių ar Jogailaičių palikuonių galima būtų patikėti Lietuvos karaliaus ar didžiojo kunigaikščio sostą. Dar 2005 m. istorikas Edvardas Gudavičius yra pasakęs, kad realiausi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sosto paveldėtojai galėtų būti šiuo metu Rusijoje gyvenantys tolimi Gediminaičių palikuonys Golicynai ir Trubeckojai. Gal kažką pavyktų surasti ir Vidurio ar Vakarų Europoje, juk mūsų valdovai ne kartą giminiavosi su tenykštėmis dinastijomis. Iškart pasiustų aršiausieji nacionalistai, kurie valstybine kalba nemokančio šnekėti monarcho net ir tvankią liepos naktį nedrįstų susapnuoti. Nepatiktų toks valstybingumo simbolis ir kairiesiems radikalams. Antai mūsų anarchistai netgi buvo sugalvoję švęsti rugsėjo 12-ąją – Karaliaus Mindaugo nukirsdinimo dieną. „Galbūt kam nors pasirodys barbarybė, bet daugelis šalių nesigėdija savo protėvių sprendimų fiziškai pašalinti monarchus ir tironus – nesvarbu, savus ar svetimus. Štai prancūzai lig šiol švenčia Bastilijos paėmimo dieną. O aikštę šalia Luvro, kur kažkada stovėjo giljotina, vadina Susitaikymo aikšte – place de la Concorde,“- skelbė „Anarchija.lt“.
Pati Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęstinumo idėja nepriimtina daugeliui tautinės valstybės gerbėjų, idealizuojančių tarpukario Lietuvos Respubliką, kuri sukurta atmetant ne tik unijinius ryšius su Lenkija, bet ir visą nepakankamai lietuvišką bajoriškąjį paveldą. Net ir čia, Druskininkuose, gyvendami ant užasfaltuotų lietuviškai-lenkiškai-rusiškai-žydiško kurorto šaknų, sugebame jų nejausti ir nesuprasti, kokius dar sentimentus šiai vietai gali išgyventi iš Lenkijos plūstantys turistai. Kaip tik šiemet, birželio 30 d. paminėjome paskutinio daugiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualo, Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo 100-ąsias gimimo metines. „Mes šiandien esame tarsi barokinės Europos Vakarai minus galia, o nūdienos Vakarai yra daugmaž barokinė Vidurio Europa plius ekonominė ir politinė galia. Savo daugiakultūre patirtimi ir politinėmis bei moralinėmis dilemomis Lenkija ir Lietuva neabejotinai iškyla kaip Europos Sąjungos istorinis prototipas ir sykiu modelis. Juk akivaizdu, kad dabartinė Europos būklė nepalyginamai labiau primena baroko epochos decentralizuotų ir daugiakultūrių Vidurio Europos valstybių, o ne vienakultūrės ir centralizuotos Vakarų Europos širdies ir dabartinės Europos Sąjungos architektės Prancūzijos ano meto būklę,“- ta proga svarsto europarlamentaras Leonidas Donskis straipsnyje „Czesławo Miłoszo gimtoji Europa”. Tokių kaip jis, pajėgiančių suvokti Miłoszo ar netgi Čiurlionio daugiakultūrę patirtį buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės erdvėje – Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje – balsai gerokai mažiau girdimi, negu smetoniškosios tradicijos patriotų, pasiryžusių išmesti iš atminties viską, kas čia buvo sumąstyta ir parašyta ne lietuviškai. Negi esame tokie silpni, kad bijome, jog mūsų lietuviškumas išgaruos, kaip bala ant įkaitusio grindinio, jei tik nebus pavydžiai sergstimas nuo visko, ką išmokome vadinti svetimu, bet dar visai neseniai tokiu nebuvo? Didžiuodamiesi sukūrę naują pramoginio kurorto infrastruktūrą, druskininkiečiai galėtų žengti toliau ir įprasminti kurorto viešąsias erdves sąsajomis su daugiakultūriu šio krašto paveldu. Vilties, kad tai įmanoma, teikia bendrų su Augustówo projektų įgyvendinimas, prisimenant ir pagerbiant abiem miestams nemažai nusipelniusį Jogailaitį – Žygimantą Augustą, kurio valdymo metu Lenkija ir LDK susijungė, sudarydamos Abiejų Tautų Respubliką.