2011 m. spalio 21 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 21 d.


„Sveiki, Jūs esate vertas didesnio atlyginimo,“- praneša man elektroninio pašto šiukšlintojai ir primygtinai siūlo nemokamai parsisiųsti kažkurio „sėkmės mokytojo“ elektroninę knygą, kuri, neva, išmokys mane net septyniais būdais „mėgautis lengvais papildomais pinigais“.

Užuot parsisiuntęs tą knygelę, jiems atrašiau, kad verslo guru apsiriko – aš nesu vertas didesnės algos. Nes yra parašyta „...valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio...“ (Lk 10-7). O gal kitas pasakys, kad ir to nevertas, nes pernelyg dažnai sėdžiu socialiniuose tinkluose, užuot išėjęs į gatvę su gyvais žmonėmis pasišnekėti. Tas stereotipas, neva informacinės technologijos mus kažkaip nutolina nuo realaus pasaulio, tikro gyvenimo ir paverčia vos ne zombiais, kartojamas kas antrame „įvairenybių“ skyriaus straipsnelyje. Nekalbėsiu apie 24 valandas per parą veiksmo žaidimus žaidžiančius paauglius ar virtualias fermas veisiančias šviesiaplaukes valstybės tarnautojas. Kiekvienas pasirenka pagal savo poreikius. Taigi, užuot kiurksojęs prie „bambalio“ su kaimynu ir klausęsis monologo, kaip Landsbergis sugriovė jo gimtąjį kolūkį, žiniatinklio socialiniuose tinkluose galiu susikomplektuoti tokį virtualių draugų ratą, su kuriais yra apie ką padiskutuoti. Skirtingai nuo „Farm Villio“ karvių, ar žaidime nušautų ateivių-monstrų tai yra tokie pat realūs žmonės, kaip ir aš pats. Kartais pasitaiko vieną-kitą iš jų gyvai susitikti, gyvenantieji kituose miestuose, pasitaikius progai apsilankyti Druskininkuose, ir pas mus į redakciją pasisveikinti užsuka, kiti, į Lietuvą iš tolimų kraštų atvykę, ir į namus užgriūva. Tiesiog dabar jau nebereikia rinktis su kuo bendrauti iš fiziškai šalia esančių žmonių. Pasaulis staiga tapo mažas, atstumai nebesvarbūs. Galima tuos pokyčius paprasčiausiai ignoruoti, galima baimintis priklausomybės nuo žiniatinklio arba stengtis išnaudoti jo galimybes. Savanoriškai pasirinkta skaitmeninė atskirtis, mano supratimu, galėtų turėti prasmę tik tada, jei žmogus, vardan kažkokių kitų tikslų, atsisako ir kitų civilizacijos išmislų. Pirmiausiai – durnadėže vis dažniau vadinamo televizoriaus. Lietuvoje veikianti laidų reitingavimo sistema lemia tai, kad iš reklamos gyvenančios komercinės televizijos priverstos rodyti tai, ką nori matyti jiems dar likę žiūrovai. O liko tie, kas neišėjo į žiniatinklį, negaišta laiko skaitydami knygas ir turi daug laisvo laiko, nes niekur nedirba.

Didžioji tokių žiūrovų dalis, kaip čia švelniau parašyti, kad visų neįžeisčiau, turi ribotas galias suvokti bet kokią sudėtingesnę laidą ar filmą. Todėl perjungia kanalą, kai transliuojamas turinys tampa jiems nesuprantamas. O tai fiksuoja reitingų tyrėjų aparatūra. Taip kasmet, keičiantis televizijos sezonams, sutartys su intelektualesnių laidų kūrėjais nebepratęsiamos, o jų vietą užima lengvą silpnaprotystę turinčiam žmogui suvokiami kūriniai. Jie, savo ruožtu, nemenkai įtakoja prie ekrano augančių vaikų, kurių tėvai neturi laiko, galimybių ar noro patys su jais bendrauti, vystymąsi. Teko apie tą poveikį truputį padiskutuoti su Seimo nare Agne Zuokiene, kuri, kaip paaiškėjo, yra šia tema rašiusi diplominį darbą Universitete. Bandžiau įrodyti jos pastangų apsaugoti vaikus nuo galimai nesveikų maisto produktų reklamos beprasmiškumą, bet nepavyko. Kiekvienas pasilikome su savo nuomone. Aš – kad valstybė neturi perimti tėvų vaidmens auklėti vaikus, o gerbiamoji Agnė – kad vaikų sveikata svarbiau už visus liberalizmo principus.

Bet grįžkime prie buko ir dar bukesnio žiūrovo temos. Šį rudenį aktyviausiai žiniatinklio socialiniuose tinkluose besireiškiantys tinklaraštininkai ėmė bendrinti ir reklamuoti vieno iš jų – žurnalisto ir rašytojo Andriaus Užkalnio pradėtą vesti televizijos laidą „Užkalnio 5“. Bet jau po pirmųjų laidų pasipylė komentarai, kad paties Andriaus straipsniai dienraščiuose ir jo tinklaraštyje gerokai įdomesni už tą laidą. Televizija, deja, diktuoja savo formatą. Po poros pirmųjų stipresnių laidų, trečiosios iki galo neperžiūrėjo net kai kurie ištikimiausi A.Užkalnio skaitytojai. Kuo nuoširdžiausiai linkėdamas jam sėkmės, vis dėlto abejoju, ar šiame TV kanale pavyks įgyvendinti sumanymą sukurti amerikietiško tipo rimtą pokalbių laidą.


Jeigu būčiau koks „sėkmės mokytojas“, kaip tas, kur man žadėjo didesnę algą, optimistiškai sušukčiau, kad durnadėžė turi ateitį, tereikia mąstyti pozityviai. Bet nuo pastarojo žodžio man visuomet virškinimas sutrinka. „Pozityviai mąstantis“ žmogus – tai be priežasties išsišiepęs silpnaprotis, kuris 2008 m. ėmė paskolas, tikėdamas, jog butai amžinai tik brangs, o dabar tiki, jog Europos Sąjungos skolų krizė kaip nors savaime išnyks ar bent jau jos pasekmės mūsų nepalies. Jam kažkas, dažniausiai – tie patys „sėkmės mokytojai“, įkalė į tuščią vietą kaukolėje, kur galėtų būti mąstymo priemonės, kad gyvenimas neišvengiamai turi gerėti, algos didėti, vykti nuolatinė plėtra ir augimas. Apgailestauju, brangieji, bet tai paprasčiausias melas. Jūsų tikėjimas šviesia ateitimi jiems reikalingas tik tam, kad galėtų jums ką nors parduoti. Geriausia – į skolą. Nes beatodairiškas skolinimasis neįsivaizduojamas be teigiamų lūkesčių. Todėl taip nemėgiamos mano šnekos apie tai, kad plėtros ir augimo laikotarpis, pagrįstas beatodairišku pigių iškastinių energetinių išteklių švaistymu, jau negrįžtamai baigėsi. Vien tik pastangos stabdyti klimato kaitą mums visiems kainuos tiek, kad ir šiandieninio gerovės lygio išlaikyti nebepajėgsime. O kur dar emigracija ir visuomenės senėjimas. „Pozityviai“ mąstyti tokiu metu reiškia paprasčiausią tikrovės neigimą. Vakarų Europos miestuose langus daužantys ir automobilius padeginėjantys radikalai tą mums įprasto pasaulio griūtį nujaučia geriau už visus „sėkmės mokytojus“, tik jų metodai sunaikinti esamą sistemą keliant chaosą ir tikslai perskaityti neomarksistinėse brošiūrose man nekelia simpatijų. Taip nuoširdžiai, kaip anarchistai langų nedaužantys, bet į daugiatūkstantinius mitingus susirenkantys žmonės, atvirkščiai, ne siekia kažką sugriauti, o reikalauja neliesti per visas siūles braškančio socialdemokratiško europietiškos gerovės valstybės modelio. Tokiame fone mūsų daugmaž sėkmingai įgyvendinama pramogų kurorto, skirto gyvenimu besidžiaugiantiems žmonėms, vizija tampa jei ne keista, tai bent jau abejotina. Artimiausioje ateityje ji dar kuo puikiausiai veiks ir kels susižavėjimą svečiams, bet po 20-30 metų miškais apaugusioje 1-1,5 mln. senukų Lietuvoje reabilitacinės ir sanatorinio gydymo paslaugos gali būti reikalingesnės, negu pramogos ir grožio salonai. Nesunkiai galime numatyti, kas bus rytoj ar poryt, bet apie tolimesnę ateitį šnekėti nesiima nei politikai, nei ekonomistai, nes kažkaip nepopuliaru sakyti žmonėms, kad jau laikas ieškoti „nesėkmės mokytojų“, kurie patartų, kaip reikės prisitaikyti prie ilgalaikio gyvenimo kokybės nuosmukio.