2011 m. spalio 7 d., penktadienis

Druskininkų savaitė 2011 m. spalio 7 d.


Šią savaitę visai užsibaigė šiltoji metų pusė – antradienį dar vaikščiojau po lapais nuklotą savo kiemą vienmarškinis, o trečiadienį nuo pat ryto užslinko tokie tamsūs debesiai, vėjas pakilo, atšalo. Tegul sako kas ką nori, bet visuotinis klimato atšilimas man patinka bent jau tuo, kad šitoje šalyje galima gyventi jau ne tris, o penkis ar šešis mėnesius. Kitą pusę metų belieka prisišildyti namus ir laukti pavasario. Slidinėjimo ir kitų žiemos pramogų entuziastai manęs niekada neįtikins, kad galima jausti malonumą voliojantis sniege ir gydantis nušalusias galūnes. Užpustytą kraštovaizdį man gražu stebėti pro langą, kai kambaryje prikūrenta bent iki 25 laipsnių šilumos, arba iš automobilio su gerai veikiančia šildymo sistema. Bet kai reikia nukasti sniegą nuo įvažiavimo į kiemą, nuoširdžiai apsidžiaugiu, jei tai, vietoje rytinės mankštos, pasisiūlo padaryti mano žmona. O rudenį, net kai bjauri dargana netrukdo gėrėtis krintančių lapų spalvomis, vis tiek nebėra to džiaugsmo, kurs apima vėlyvą pavasarį. Gal todėl sovietmečiu „Poetinis Druskininkų ruduo“ buvo sugalvotas kaip alternatyva pernelyg valdiškam, oficialiam ir optimistiškam „Poezijos pavasariui“. Jį ir pradėjo tokie sovietinio šviesaus rytojaus džiaugsmo savo kūryboje neskubėję šlovinti poetai K.Platelis, S.Geda, V.Bložė... Paskutinį XX a. dešimtmetį nepraleisdavau nė vieno „Poetinio Druskininkų rudens“ renginio, kartą, apie 1993-uosius net buvau prisilakęs tiek, kad nedaug bepamenu. O šiame amžiuje visi taip greit pasikeitėme, kad kelis metus vos rasdavau laiko ateiti į oficialią Jotvingių premijos įteikimo ceremoniją. Žinoma, paskui baisiai gailėdavausi pražiopsojęs naktinius jaunųjų poezijos skaitymus, nepabuvęs toje vis labiau tarptautinėje, bet laisvoje ir kūrybiškai-bohemiškoje draugijoje. Šiemet jau tikrai nieko nepražiopsosiu, juolab, kad net ir diskusija „O kas nėra poezija?“, manyčiau, bus įdomi paklausyti ne vien literatūros mokslininkams.

Tokiu metu, kai savaitgalinių poilsiautojų truputį mažiau arba jie neišlenda iš grožio salonų ir vandens pramogų parkų, Druskininkai vėl šiek tiek primena tą dailininkų ir rašytojų pamėgtą ramų kurortinį miestelį miške, kokiu dar ne taip seniai buvo. Anądien į redakciją paskambinusi mūsų skaitytoja pasakojo mačiusi po miestą klaidžiojantį šerną. Ta girių kiaulė prikibo prie vieno poilsiautojo ir vijosi jį per kelis kvartalus, niekaip nenorėdama atstoti. O mūsų meras, užuot savus nuo šernų gynęs, medžioti nusibastė kažkur į Šiaurės Lietuvą ir įsipainiojo į paslaptingą istoriją dėl nežinia kieno brakonieriškai nušauto elnio. Pasak tenykščio dienraščio „Šiauliųkraštas“, lemtingosios medžioklės išvakarėse „po Girkančių mišką braidė ne tik eiliniai Kepalių medžiotojų būrelio nariai, bet netgi pats Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Druskininkų meras Ričardas Malinauskas“.


Kai dienraščio žurnalistė telefonu pasiteiravo mūsų mero, ar savaitgalį lankėsi ir medžiojo Joniškio rajone, išgirdo: „Dieve tu brangus... Savaitgalį kur noriu, ten lankausi! Jonišky juk nebuvau Savivaldybės reikalais. Kur aš noriu, ten važiuoju savaitgalį. Su kuo noriu, su tuo važiuoju. Jūs dar paklauskit, kur aš gulėjau naktį!“


Kolegos iš kito Lietuvos pakraščio, nepratę prie tokios politikų arogancijos, taip ir nesuprato, kodėl Savivaldybių asociacijos prezidentas taip susierzino. Būtų civilizuotai papasakojęs savą įvykio versiją, tai gal ir jokių įtarimų žurnalistei nebūtų kilę. O dabar apie galimą brakonieriavimo atvejį Girkančių miške „Šiaulių kraštas“ informavo Aplinkos ministeriją. Aplinkos ministro atstovas spaudai Tomas Beržinskas informavo, kad ministerija domėsis šio įvykio tyrimu ir, prireikus, imsis atitinkamų veiksmų. Mes, savo ruožtu, stebėsime, kuo ši istorija baigsis. Juk ir jums smalsu, ar ne?

Mero pyktis pastaruoju metu pratrūksta vis dažniau. „Youtube“ nuorodą į vieną tokį vaizdelį, nufilmuotą Druskininkų savivaldybės tarybos salėje, šią savaitę druskininkiečiai siuntinėjo vienas kitam. O juk turėdamas Taryboje tokią paklusnių narių daugumą galėtų būti ramus kaip belgas. Nors šitas, kažkada nušalintojo Prezidento paleistas į viešumą palyginimas, čia gal nelabai tinka, nes belgai ilgiau kaip metus gyveno be vyriausybės ir dėl to ne itin pergyveno. Be paternalistinės valdžios globos ir rūpinimosi savo gyvenimą sunkiai įsivaizduojantiems druskininkiečiams tokių pavyzdžių geriau pirštais nerodyti. Iškart apšauks anarchistu, o jei dar netrumpame mano „Facebook“ virtualių draugų sąraše pastebės lietuviškojo anarchizmo patriarchą Darių Pocevičių, tos etiketės niekaip nenusikratysiu. Todėl geriau šį palyginimą perdaryti į „ramus kaip baltarusis“. Juolab mūsų meras šioje kaimyninėje šalyje ką tik lankėsi. Gal ir savitvardos iš tenykščio valstybės vadovo bus pasimokęs. Nes kitų baltarusiškų valdžios santykių su negausia ir susiskaldžiusia opozicija „subtilybių“ mokytis nė nereikia.

Gintaro Žilio nuotrauka