Druskininkų savaitė 2012 m. birželio 22 d.

Kodėl nereikia susilaikyti nuo tyčiojimosi iš kovotojų už teisybę?

„Gerai ar blogai, sprendžiam mes patys...”- rašo mano studentiškų laikų bičiulis Saulius savo tinklaraštyje, kurį pasirašo keistu slapyvardžiu „Florian”. Paskaitau ir nusprendžiu: dabar man bus gerai. Taip labai labai, kad net aplinkiniai imtų spėlioti, ar tik neparsidaviau kokiai partijai arba nepradėjau vartoti antidepresantų. Neparsidaviau ir nepradėjau, tiesiog toks metų laikas prieš pat Jonines, kai pasižiūriu į kažkur ties Saltoniške pakelės javuose pamaišiui su skaisčiai raudonomis aguonomis žydinčias rugiagėles ir man jau gerai. Galiu suprasti, kad to lauko šeimininkui šitos piktžolės gal tik piktumą varo, bet ar man, atsitiktiniam pakeleiviui, tai turėtų rūpėti? Man juk gerai. Net ir tada, kai truputį nelaiku lyja, nes niekas čia nuo to lietaus dar neištirpo. Jei prieš tai bent kelias dienas nusistovėdavo birželiniai karščiai, per Joną visada lydavo. Tas vasaros šurmulys, kai iš vakarų grėsmingai artėja kone juodas debesis ir visi skuba sugrėbti į kupetas šieną, nuo virvių surankioti vėju kvepiančius skalbinius, kelia dulkes, šūkauja, vienas už kito užkliuvę nepiktai keikiasi. Dabar tas šienas jau dažniau suvyniotas į celofanus, kaip kokio didelio nežemiško padaro spiros, pabertos palaukėj. Bet man gerai, nors ir laukas ne mano, ir šieną ne aš ėsiu.

Po Jono bus kitaip, pradės trumpėti dienos, pakvips grybais, vasariniais obuoliais. Pakelėse prie Merkinės voveraites ir dabar jau pardavinėja, bet su merkiniškiais nėra ko lygintis, jie ir iš po sniego tų grybų kažkaip prirenka, bet man kirba įtarimas, kad iš Kinijos importuoja. Na, juk Kinijoje gamina viską, tai, jei dzūkeliai užsakytų, pagamintų ir dirbtinių voveraičių iš sojos baltymų, krakmolo, dažų, skonio stipriklio... Išvynioji tokius grybukus iš spalvotų pakuočių, sudedi ekologiškame turgelyje pirkton pintinėn ir dėl autentiškumo pušų spygliais pabarstai. Neatsilaikys joks vilnietis, nauju lizinginiu automobiliu skubantis namo iš Druskininkų vandens parkų ir sniego arenų. Jei tinka sintetiniai tropikai ir dirbtinis sniegas, tai tiks ir tokie grybai. Susisodins grįžę į bankui priklausantį butą prie skandinaviško dizaino kampuoto stalo savo alergiškus saulei, orui bei vandeniui vaikučius ir mėgausis, pagaminę pagal receptą, parsisiųstą iš interneto. Ir jiems gerai, ir manęs tas netikrumas visai neerzina, nes sendamas įsikaliau į galvą, kad kiti žmonės visai neprivalo mąstyti, jausti ir suvokti pasaulį taip pat, kaip aš, ir mano supratimas nė trupučio ne geresnis už jų. Tiesiog kitoks, bet ne geresnis ar blogesnis. Beliko tik išmokti nesusierzinti, kai kiti taip nemano ir jaučia pareigą atversti jų supratimu neteisingai galvojantįjį į savo bendraminčius. Iki kokios ribos privalau toleruoti netoleranciją ir nejausti neapykantos jos propaguotojams? Šiandien, kai man gerai, jaučiu, kad ta riba nusislenka pakankamai toli, tik nežinau kaip bus rudenį, kai mano kiemo uosiai stovės prieblandoje plikomis šakomis, o žvarbus šiaurys kažkur nuo Smarliūnų neš pūvančių lapų, šiaudų svilėsių ir rudenio liūdnumo kvapą. Kai bus jau po Seimo rinkimų ir žinosime, ką teks keikti ir kęsti ketverius metus. Todėl dabar iš anksto paaiškinsiu, kodėl manau, kad nereikia susilaikyti nuo tyčiojimosi iš vadinamųjų kovotojų už teisybę.

Pirmiausiai derėtų prisipažinti, kad man beveik visai nerūpi vienos visiems žinomos mergaitės, jos mamos ir tetos bei senelių likimas. Nė trupučio labiau, negu bet kurio kito nepažįstamo tamsiame skersgatvyje ar prie Joninių laužo sutikto praeivio. Bet rūpi tas milžiniškas nepasitenkinimo užtaisas, tvyrantis mūsų visuomenėje ir neabejotinai privalantis iššauti protesto balsais per artėjančius Seimo rinkimus. Kol Garliavoje mitingavo Venckų kaimynai ir visokie keistuoliai, man jie išvis buvo nuobodesni už bet kurį Leipalingio alubario lankytoją, bet pastarosiomis savaitėmis patvorinius pamažu keičia neblogai pažįstami politikos profesionalai – išeiviai iš tų pačių dešiniųjų politinių partijų. Jeigu rudenį jiems pavyks susirinkti didžiąją dalį tų rinkėjų, kurie netveria pykčiu už visas sunkmečio nuoskaudas, balsų ir tapti tuo, kuo  2008 m. buvo A.Valinsko partija, tai yra bene geriausias galimas scenarijus. Tik tam reikia, kad didžioji šiandien dar neapsisprendusių rinkėjų masė matytų juose alternatyvą esamai valdžiai ir visai politinei sistemai. Todėl nuoširdžiai pasistengsiu ir kviečiu pasistengti kitus viešojoje erdvėje savo pamąstymais besidalinančius konservatyvios bei liberalios pasaulėžiūros draugus jokiu būdu nenustoti tyčiotis iš visų kovotojų už teisybę. Juk toks scenarijus gerokai įdomesnis už banalią politinės švytuoklės slinktį kairėn. Kuo labiau juos marginalizuosime, tuo patrauklesni jie bus tikriesiems marginalams.