Šios savaitės pradžioje su gausiu būriu kolegų iš kitų
vietinių bei nacionalinių žiniasklaidos priemonių sudalyvavau kaimyninio rajono
turizmo informacijos centro surengtame pažintiniame ture po Lazdijų kraštą.
Nepradėsiu čia dalintis įspūdžiais, kaip sutvarkyta Veisiejų bažnyčios kripta
su jos fundatorių palaikais arba koks subtilus ūkininko Henriko Edmundo
Jastramsko gaminamo ekologiško aliejaus skonis ir juolab reklamuoti poilsio
aplankytose kaimo turizmo sodybose, nors viskas, ką pamačiau, išties paliko
gerą įspūdį. Ne tas žanras. Mūsų išvyka sutapo su vasariškų karščių sugrįžimu,
todėl, važiuodami palei pietinę Dusios ežero pakrantę, pro valdiško
mikroautobuso langus matėme tik vieną prie kito pakelėje sustatytus
poilsiautojų automobilius ir nesuskaičiuojamą palapinių, priekabų-namelių bei
įdegusių kūnų gausybę. Visuomet tokioje kompanijoje atsiranda vienas labai
šnekus bendrakeleivis, garsiai aptarinėjantis viską, ką mato pro langus, o šį
kartą tai buvo jaunatviškai karštas pensinio amžiaus kovos „už teisibę”
entuziastas. Todėl visiems mikroautobuso keleiviams teko klausytis jo
bolševikiškai nuoširdaus pasipiktinimo privačia žemės paežerėse nuosavybe,
Lietuvoje vykusios žemės reformos principais ir įvažiavimus į sklypus
puošiančiais užtvarais. Prie Dusios, patenkančios į Metelių regioninį parką,
žemės paskirties keitimas ir kokios nors naujos statybos negalimos, todėl
sklypų savininkai, įrengę ne tik užtvarus, bet ir pavėsines, staliukus, laužavietes,
sutvarkę aplinką bei išvalę pakrantę, už beveik simbolinį mokestį nuomoja
vietas palapinėms bei kemperiams. Karštą vasaros savaitgalį, suskaičiavus, kiek
iš viso žmonių tokiu būdu poilsiauja prie Dusios, Metelio bei kitų Dzūkijos
ežerų, ko gero jų susidarytų ne ką mažiau, negu telpa siaurame mūsų pajūryje.
Dabar turbūt yra tinkamas laikas viešai deklaruoti, kad aš
pats ir mano šeimos nariai tokiu poilsiaviečių nuomos verslu neužsiimame ir
netgi nė vienas mūsų žemės sklypas nesiriboja su jokio ežero ar upės pakrante.
Todėl, norėdamas išsimaudyti ežere, einu arba važiuoju į svetimas arba
valdiškas paežeres taip pat, kaip ir dauguma privačią žemės nuosavybę
keiksnojančių miestiečių. Tik, skirtingai negu jiems, man privati paežerių
žemės nuosavybė patinka. Neminėsiu konkretaus ežero pavadinimo, kad
neprisišaukčiau pernelyg gausios draugijos, bet privalau papasakoti, kad vieta,
kur dažniausiai lankomės, taip pat yra privati. Pamenu, kokie brūzgynai ten
žėlė, kol žemės nuosavybė dar nebuvo atkurta ir sklypas kelis kartus
perparduotas. O dabar žolytė lygiai nušienauta, sukaltas tvirtas lieptas,
išvalytas ežero dugnas... Jokių šiukšlių, stiklo šukių, nuodėgulių. Automobilį
arba dviračius paliekame ant kadastriniame žemėlapyje pažymėto valdiško
keliuko, drabužius ir rankšluosčius pasidedame ant žolės ežero apsauginės zonos
ribose. Žemės savininkai neabejotinai ne blogiau už mane žino, kad už tai
reikalauti kažkokio mokesčio jie neturi teisės. Todėl, jeigu jie patys arba jų
sodybos svečiai, tuo metu, kai mes ten būname, ateina prie liepto, tik
mandagiai pasisveikiname ir persimetame keliais bendro pobūdžio pastebėjimais
apie orą. Visus draugus, kuriuos kartais atsivežame į tą vietą, iš anksto
perspėjame pačiu paprasčiausiu būdu gerbti svetimą nuosavybę - nestatyti
automobilių ant žolės, nešiukšlinti ir nekelti triukšmo, tokiu būdu
atsidėkojant už galimybę ilsėtis jaukioje aplinkoje. Su sklypo savininkais
asmeniškai niekad nesipažindinome, o jie niekada nereiškė mums jokių
pretenzijų. Nebylus susitarimas, paremtas geranoriškumu bei galiojančių
įstatymų bei poįstatyminių aktų nustatyta tvarka, tenkina abi puses.
Jeigu ten dar būtų pastatytas masyvus medinis stalas su
suolais, akmenimis apdėta laužavietė ir vieta pasistatyti automobilį, mielai
sutikčiau sumokėti, pavyzdžiui, 20 litų už naudojimąsi jais. Įmantriau tariant,
mokėčiau rinkliavą už naudojimąsi šeimininkų sukurta infrastruktūra. Paprašytų
30 litų - važiuočiau kitur.
Bet grįžkime prie mano bendrakeleivio prakeiksmų
„žemgrobiams”. Pabandykime įsivaizduoti, kada nors išauštant dieną, kai Seimas
nubalsuoja, jog 20 metų užtrukęs žemės grąžinimas vyko neteisingai, neteisėtai
ir viską reikia perdalyti iš naujo. Žinau, kad nenuspręs, bet hipotetiškai juk
galime apsvarstyti tokią galimybę. Taigi, mano mėgiamos vietos paežerėje
savininkas nuo tos dienos jau nebežinotų, ar ta pakrantė jam dar priklauso, ar
bus atimta, todėl nepjautų žolės ir netaisytų liepto. Atvykstantys išsimaudyti
poilsiautojai jau nebesijaustų, kad naudojasi svetima nuosavybe, todėl bent
dalis iš jų ne tik nesusirinktų savo šiukšlių, bet ir imtų, kur papuolė, kurti
laužus, atidarytų automobilio langus ir visu garsu paleistų rusišką popsą. Po
poros vasariškų savaitgalių ta vieta atrodytų taip, jog nei aš, nei jūs į ją
daugiau nevažiuotumėte.
Jokiu būdu neteigiu, kad, gražinant žemę, nebūta klaidų,
pažeidimų ir netgi nusikaltimų. Tegul tuos atvejus tiria tie, kam priklauso,
bet mes visi turime gyventi toliau, žinodami kad visa nuosavybė yra teisėta,
kol teismas neįrodė kitaip. Šūkiai apie tai, kad bet kokia nuosavybė yra
vagystė, labai tinka veidus apsimuturiavusiems su policija besigrumiantiems
gatvių revoliucionieriams. Visiems kitiems jau pats laikas susitaikyti su
realybe, kad dauguma ežerų pakrančių yra privačios.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą