2012 m. liepos 19 d., ketvirtadienis

Tik visiškai neįdomiam žmogui vienam miške gali būti nuobodu


Kai vidurvasarį šitaip kasdien palyja, kiekvienas dzūkas ar ilgiau šitame krašte pagyvenęs ateivis, perėmęs vietos gyventojų papročius, metęs visus nebaigtus darbus, susiranda didžiausią pintinę, išsigalanda peilį ir neskubiu žingsniu patraukia link miško. Iš visų neolimpinių sporto šakų grybavimas labiausiai tinka bet kokios lyties, amžiaus, sveikatos būklės ir fizinio pajėgumo žmonėms. Visai padoraus dydžio baravykų esu radęs vos išmokęs vaikščioti, o prieš keletą metų Latežeryje kalbintas senolis užsiminė, kad geriausiai grybus pastebėti pradėjo tik persiritęs į devintą dešimtmetį. Gyvenantiems ant asfalto ir dirbantiems prie kompiuterių ekranų grybavimą kaip fizinės ir dvasinės reabilitacijos procedūrą turėtų prirašyti šeimos gydytojai.

 Kiekvieno grybavimo metu minkšta miško paklote nesparčiu žingsniu įveikiame kelių ar keliolikos kilometrų atstumą. Pernelyg nuvarginti savęs dideliu fiziniu krūviu niekaip nepavyks, nes skubėdami daugiau grybų sumindysime, negu pririnksime. Grybaudami nuolat lankstomės, pritupiame, atsistojame, sukiojame sprandą dairydamiesi, iš vienos rankos į kitą perkeliame vis sunkėjančią pintinę. Ir visa tai vyksta ne tvankioje salėje ar kondicionuotame sveikatingumo klube, o paukščių balsų ir sirpstančių uogų kvapų pripildytame pušyne. Neskubantis grybautojas būtinai nuraškys ir burnon įsidės vėlyvą pernokusią žemuogę, nubrauks nuo kero pusę saujos mėlynių, atras bent kelias jau spėjusias paraudonuoti bruknes. Eidamas grybauti vengiu neštis kokio gėrimo ar maisto - miškas pats ir troškulį, ir alkį numalšins.

 Kaip svarbiausią grybavimo pranašumą prieš daugelį kitų fizinio aktyvumo rūšių išskirčiau tai, kad ši veikla ne tik netrukdo, bet ir paskatina žmogų mąstyti. Per kelias valandas, praleistas vien su savimi ir mišku, mūsų smegenys netrukdomai gromuliuoja visa tai, ką į jas anksčiau sukrovėme, ir pateikia sprendimus bei išeitis, kurių miesto šurmulyje nesugebėtumėm išgirsti. Todėl baisiai nekenčiu tų grybautojų, kurie, nuvilkę savo sintetiniais treningais aptemptas storas subines vos kelis žingsnius nuo tiesiai ant grybienos pastatyto automobilio, pradeda šaukti vieni kitus ir nenutyla, kol neišsinešdina iš miško. Kelios grybautojų gausiausiai lankomos Dzūkijos savivaldybės galėtų bendromis jėgomis parengti ir išplatinti kažkokias rekomendacijas antroje vasaros pusėje ir rudenį čia grybauti suvažiuojantiems miestiečiams. Nes daugiabučiame name ištisus metus kankintas žmogus, ištrūkęs į mišką, nesugeba greitai prisitaikyti ir pajusti, kad viskas, kas jį čia supa, taip pat yra gyva. Likęs vienas su medžiais, samanomis po kojomis ir dangumi virš galvos, toks grybautojas iškart išsigąsta savo minčių, todėl skuba jas nustelbti šūkaudamas. Kokiu reikia būti neįdomiu žmogumi, kad vienam su savimi miške būtų nuobodu?


Kitą pošlykštę grybautojų grupę mano žmona vadina šernais. Atsitiktinai pastebėję vieną iš po samanų geltonuojančią voveraitę, jie iškart užsikrečia godumu ir kelių metrų spinduliu išvarto visus kupstus, išdrasko samanas, pušų spyglių paklotę, kad tik nepaliktų už degtuko galvutę vos didesnio grybų mailiaus. Neįsivaizduoju, kaip, išskyrus paprasčiausią apeliavimą į sąžinę bei padorumą, su tokiais žmogšerniškais papročiais kovoti, nes paskui kiekvieną grybautoją aplinkosaugos inspektorius ar miškininkas tikrai nevaikščios ir protokolų nesurašinės.

Senieji dzūkai grybauja visai kitaip - nupjauna grybo kotą, palikdami jo dalį žemėje, ir iškart uždengia tą vietą, kad mažiau nukentėtų grybiena, nes žino, kad ten dar reikės sugrįžti kitą rytą, po metų ir po dešimtmečio. Todėl grybaudami jie tik apeina seniai žinomas grybingas vietas ir atsargiai nurenka derlių, o randa grybų gerokai daugiau, negu godieji šernažmogiai.

Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, kai Vilniuje gyvenę tėvai rudenį traukiniu Druskininkai-Vilnius vežėsi mane, siaubingai nepatenkintą, kad nepavyko likti senelių sodyboje Neravuose, namo, keliose paskutinėse stotelėse į vagoną prisigrūdo sostinės priemiesčių miškuose grybavusių miestiečių su kibirais ir pintinėmis. Viena tokia mėsos skyriaus pardavėjos veido savininkė, pareikalavusi ligi tol erdviai važiavusių keleivių susiprastinti, įsitaisė tiesiai priešais mane ir pastatė tarp mūsų ant grindų iki viršaus grybų prikrautą kibirą. Ir kai vagone trumpam nutilo šurmulys, rodydamas tėvams pirštu į kelis pačiame kibiro viršuje buvusius grybus pasakiau: „Žiūrėkit, šitas, šitas ir va tas grybas – nuodingi!”

Žinojau, kad taip nėra, nes visas valgomų, nelabai valgomų ir nuodingų grybų rūšis išmokau pažinti anksčiau, negu šiandieniniai vaikiukai išmoksta įsijungti „Playstation”, bet kažkuo ta moteris mane suerzino. Tuo metu ji nieko nepasakė, bet iš persimainiusios veido išraiškos supratau, kad šitų grybų tikrai nevalgys.