Laisvą spaudą gelbsti skaitytojų pasitikėjimas

Šią savaitę, minint Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kolegos iš nacionalinių naujienų portalų, dienraščių ir radijo stočių prisiminė jau užsitęsusią ir visiems nusibosti spėjusią laisvos spaudos žlugdymo Druskininkuose istoriją. Kalbėti vis iš naujo apie tai net kažkaip nemandagu, tarsi būčiau koks užsiciklinęs Garliavos patvorio veteranas, skaičiuojantis metus ir mėnesius nuo mergaitės paėmimo. Todėl rašau ir kalbu šia tema tik tada, kai kas primygtinai klausia arba nutinka kažkokie su ja susiję įvykiai.

Pastarąjį pusmetį dažniausiai taip būna, kai kitų Lietuvos savivaldybių politikai sumano Druskininkų pavyzdžiu imtis laikraščių leidybos. Taip šią savaitę kolegoms iš Anykščių, išgirdusiems apie jų rajono mero ketinimus leisti savivaldybės informacinį leidinį, buvo įdomu pasitarti su tai jau patyrusio laikraščio redaktoriumi.

Dar 2013 m. kovą, kalbėdamas LR Seime surengtoje spaudos konferencijoje, prognozavau, kad tai, ką vadinu druskininkietiška liga, plis į kitas Lietuvos savivaldybes, jei iškart negaus deramo atkirčio. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba labai aiškiai pasisakė savo išvadoje dėl Druskininkų valdžios propagandinio leidinio „Mano Druskininkai”, kad savivaldybės negali pačios ar per savo įstaigas užsiimti tokia leidyba. Kadangi šis sprendimas apskųstas teismui, o laikraštį imituojanti valdančiųjų politinė reklama toliau leidžiama ir nemokamai platinama, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidento, Druskininkų mero Ričardo Malinausko pavyzdys įkvepia jo kolegas kituose rajonuose panašiai galimai neteisėtai veiklai. Kol teismai priims sprendimus, žiūrėk ir 2015 m. savivaldos rinkimai ateis.

„Nors Lietuvoje yra įteisintas žiniasklaidos nepriklausomumas nuo juridinių politikos subjektų (valdžios institucijų ir politinių partijų), tačiau tokios įstatymo normos praktikoje nėra visuomet garantuojamos. Net ir tuo atveju, kai įstatymo pažeidimą fiksuoja žiniasklaidos priežiūros institucija – Žurnalistų etikos inspektorius ir jo tarnyba (Druskininkų savivaldybės atvejis),”- trečiadienį naujienų portale „Delfi” rašė Vilniaus Universiteto Žurnalistikos instituto direktorius, docentas Deimantas Jastramskis.

Deja, net ir žurnalistų bendruomenės solidarumo šiuo atveju taip pat nepakanka, kai Seime ir Vyriausybėje nėra politinės valios skriausti savo bendrapartietį merą, dar ne taip seniai reklamuotą kaip sėkmės pavyzdį.

Kiekvienas nebrandus politikas, paslapčia ar viešai pasvajoja savo rinkėjams vietoje kritiškos nepriklausomos žiniasklaidos, kuri visada domisi ne tiek jo pasigyrimais apie nuveiktus darbus, kiek klaidomis, pakišti jos pakaitalą, rašantį kaip apie mirusius - gerai arba nieko. Idealu, kai už tai dar gali mokėti ne patys, o mokesčių mokėtojų pinigais - tiesiogiai iš biudžeto arba gudriau - per kontroliuojamas savivaldybės įmones. Jų laukiamas rezultatas būtų nepriklausomų žiniasklaidos leidėjų bankrotas ir amžina apkvailintų rinkėjų meilė. O vietoj to gaus tik dar daugiau kritikos, ir taps rinkėjų pajuokos objektais, nes XXI a. tiesiog neįmanoma kontroliuoti visų nepriklausomos informacijos sklaidos būdų.

Ir vis dėlto, kalbėdamas LRT radijo laidos „Ryto garsai” tiesioginiame eteryje, savo pasisakymą užbaigiau optimistiškai, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos proga dėkodamas savo skaitytojams, kurie suteikė galimybę išgyventi net ir tokiomis totalaus spaudimo sąlygomis. Jei kas tikėjosi, kad nepriklausoma spauda čia numirs jau po kelių mėnesių, kai kiekvienas gyventojas gaus į savo pašto dėžutę ant blizgaus popieriaus atspausdintą jos pakaitalą, liaupsinantį gerus vietinės valdžiukės darbus, dabar turėtų būti nusivylęs. Pusantrų metų prabėgo, o tie bjaurūs privatūs laikraštpalaikiai, rašinėjantys apie kažkokias paupių tvoras, ponų sklypus ir savivaldybės biudžeto skolas, suteikiantys tribūną keliems vietiniams disidentams, drįstantiems pro narcizų jūrą pamatyti ir keistas statybas parko pakraštyje, vis dar perkami ir skaitomi.

Viešųjų ryšių triukas, turėjęs sutvirtinti vienos partijos valdžią mieste, virto viešųjų ryšių katastrofa, kai Druskininkai dažniau minimi nacionalinėje žiniasklaidoje ne kaip vandens parkų, slidinėjimo trasų ir ambicingų europinių pinigų įsisavinimo projektų miestas, bet kaip skandalingo galios sutelkimo vienose rankose ir jos naudojimo oponentams užčiaupti vieta. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną lenkiu galvą prieš tų naujienų portalų redaktorius, kurie atsispiria pagundai dėl šimtatūkstantinių Druskininkų valdžios kontroliuojamų įmonių reklamos užsakymų cenzūruoti žinias apie mūsų kurortą.