Nemėgstu Gegužės 1-osios

 Michaelos Sangl piešinys

Nekenčiu švenčių, kurios būna savaitės viduryje. Štai Motinos diena, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį, ne tik yra jaudinanti proga prisiminti gyvas ir mirusias motinas, parodyti joms dėmesį ir už jas pasimelsti, bet ir nesugriauna gyvenimo ritmo taip kaip ta kvaila Tarptautinė darbininkų diena. Socialdemokratai galės žygiuoti su savo raudonais balionėliais ir girtis, kaip jiems rūpi kiekvienas paprastas darbo žmogus, profesinių sąjungų lyderiai stūgaus prieš kameras apie darbdavių prievolę teisingiau dalintis pelnu su savo darbuotojais, o tie darbuotojai sodins daržus, keps mėsą paupiuose ir galvos, kaip čia prie laisvo ketvirtadienio dar prisijungus penktadienį, kad susidarytų keturių dienų ilgasis savaitgalis.

Suprantu, kad darbininkų teises verkiant reikėjo ginti pramonės revoliucijos laikais, kai minios vaikų pajuodusiais nuo dūmų veidais stovėdavo prie nutraukti galūnes besikėsinančių staklių po 20 valandų per parą. Pasaulis pasikeitė, bet profesinės sąjungos tebegyvena XIX a. pradžioje ir tiki, kad darbo jėgos kaina nustatoma streikais arba Vyriausybės nutarimais.

Darbų sauga, darbo ir poilsio režimo standartai, atostogų ir išmokų dydis sureguliuoti dar aname amžiuje, o jei koks darbdavys jų nesugeba ar nenori taikyti, pakanka tik pasiskųsti ir subėga tiek valstybės institucijų, kad vargšeliui daugiau gyvenime nesinorės ne tik darbuotojus skriausti, bet ir bet kokiu verslu užsiimti. Tradiciškai įsivaizduojamose pramonės įmonėse su staklėmis ir kaminais XXI a. dirba ne tokia jau didelė europiečių dalis, o vis daugiau jų užsiėmę įvairiomis kūrybinėmis industrijomis, dirba sau arba yra verslo, kuriame dirba, bendrasavininkiai. Stipresnėms už darbdavius profsąjungoms, remiamoms kairiųjų politikų, galime dėkoti už tai, kad pramonė jau prieš kelis dešimtmečius persikėlė iš Europos į Trečiojo pasaulio šalis, kur darbo kaina nėra tokia išpūsta valstybiniu reguliavimu. Tik negirdėjau, kad bent vienos uždaromos Europos gamyklos darbininkai organizuotai eitų daužyti snukių savo profsąjungų vadams už tai, kad nesuvokdami globalios ekonomikos dėsnių ir kasmet reikalaudami didinti algas, pavertė įmonę nuostolinga. Bet būtinai išeis į gatves reikalauti, kad valstybė gelbėtų jų darbo vietas, priverstų darbdavius neuždaryti įmonės, gaminančios nekonkurencingą produkciją.

Mūsų krašte minimali alga jau seniai tapo patogia priemone politikams įsiteikti mažiausiai gebančiai kritiškai mąstyti rinkėjų daliai. Tiems, ką jie vadina paprastais žmonėmis. Reikėtų įteisinti kokias nors baudas už viešą piliečių pravardžiavimą paprastais žmonėmis, nes bet kuris žmogaus palaikus pjaustęs studentas jums papasakos, kad paprastų žmonių nebūna - visi ganėtinai sudėtingos konstrukcijos. O gyvi ir veikiantys dar sudėtingesni.

Jei gaunate minimalią algą ir savo pajamų padidėjimą įsivaizduojate tik kaip jos padidinimą Vyriausybės nutarimu, kažkas jam turėtų išdrįsti pasakyti į akis skaudžią tiesą. Nes tai reiškia, kad jūsų darbas nevertas nė to vargano tūkstančio litų prieš mokesčius, tik valdžia neleidžia už jį mažiau mokėti. Kurių galų sau pripažinti, kad padarėte daugybę klaidų rinkdamiesi profesiją, mokymo įstaigą, linksmindamiesi, kai kiti mokėsi, užmiršote apie savišvietą ir persikvalifikavimo galimybes, jei profsąjungiečiai ir politikai vienas per kitą stengiasi jums įteigti, jog jums visai nereikia keistis. Jie viską sureguliuos, pasirūpins, privers darbdavius mokėti daugiau, perskirstys daugiau dirbančių ir kvalifikuotesnių sukurtą gėrį. Ir būtinai užsimins, kad turite prigimtinę teisę į užmokestį, leisiantį jums oriai gyventi, nepriklausomai nuo išorinių aplinkybių. Pasaulis gali tąsytis krizės konvulsijose arba stovėti ant globalaus karo slenksčio, bet visada bus skubančių pasinaudoti jūsų nenoru ar nesugebėjimu tai pamatyti. Ypač dabar, artėjant net dvejiems rinkimams.

Remigijus Šimašius „Žinių radijo” diskusijoje su kairiaisiais politikais apie  Tarptautinės darbininkų dienos prasmę pateikė duomenis, kad, net paskirsčius visą visų Lietuvos įmonių pelną darbuotojams, darbo užmokestis padidėtų ne daugiau 10 - 15 procentų. Todėl kalbos apie neva neteisingą sukurtos pridedamosios vertės  pasidalinimą tarp darbdavių ir darbuotojų, jo nuomone, yra tokia keista „Sysiška matematika”, o norint daugiau uždirbti pirmiausia reikia didesnio produktyvumo.

Artėjant dvejiems rinkimams iš karto Premjerui Algirdui Butkevičiui vis sunkiau seksis sulaikyti savo bendrapartiečius ir koalicijos partnerius nuo neatsakingų bandymų įsiteikti rinkėjams. Premjeras šią savaitę atkreipė dėmesį į kai kurių politikų spekuliacijas „neva euro įvedimas trukdo pensijų kompensavimui”, kurios, jo nuomone „yra politikavimas prieš prezidento ir Europos parlamento rinkimus”.

Ir pabaigai norėčiau jums pasigirti, kad paskutinėmis balandžio dienomis, atsiliepdamas į Druskininkų savivaldybės kvietimą siūlyti kandidatus, kurie yra labiausiai verti Druskininkų garbės piliečio vardo ir pastaruoju metu labiausiai garsino mūsų kraštą, dar spėjau pasiūlyti žurnalistės Vilmos Danauskienės kandidatūrą. Per keletą pastarųjų metų V.Danauskienė yra parašiusi didžiausio visuomenės atgarsio sulaukusių skandalingų straipsnių apie Druskininkų savivaldybės vadovų bei jų aplinkos žmonių veiklą ir taip prisidėjusi prie demokratijos stiprinimo Druskininkų krašte. Kaimyniniame Lazdijų rajone gyvenanti žurnalistė nesuinteresuotai stengiasi padėti Druskininkų gyventojams pamatyti tikrąjį jų išrinktų politikų moralinį veidą, todėl neabejotinai yra nusipelniusi, kad jai būtų suteiktas Druskininkų garbės piliečio vardas.