Iki pasimatymo 2015-aisiais!

Besibaigiant metams įvairūs leidiniai ir naujienų agentūros rengia savo skaitytojų, žymių žmonių arba įvairių sričių apklausas, kuriose jie vardija įsimintiniausius metų įvykius savo šalyse, Pasaulyje arba savo kaime. O kadangi šioje skiltyje jau 14 metų rašau tik savo asmeninę nuomonę, tai ir šį kartą nelaužysiu tradicijos.

Nebūsiu labai originalus, jeigu parašysiu, kad, mano nuomone, svarbiausiu 2014-ųjų metų Pasaulio įvykiu buvo Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šis įvykis, tęsėsi visus 2014 m. ir iš esmės pakeitė visų mūsų – europiečių ir amerikiečių – požiūrį į santykius su Rusija, sugriovė iliuzijas, kad XXI a. karas Europoje neįmanomas ir privertė pradėti rūpintis savo saugumu bei prisiminti pamatines vakarietiškos liberaliosios demokratijos vertybes.

Ne ką mažiau reikšmingas, nors mums tolimas ir ne taip smarkiai aptarinėjamas buvo Islamo valstybės susikūrimas. Išsipildė viso pasaulio džihadistų svajonė. Kuo ilgiau Vakarai dels pradėti sausumos kariuomenės operaciją, kurio metu būtų visiškai sunaikinta Islamo valstybė, tuo sunkiau tai bus įvykdyti. 2015 m. suprasime, kad smūgiai iš oro ir bandymai pasikliauti irakiečių bei kaimyninių šalių pajėgomis buvo didelė klaida.

O labiausiai mane, kaip ir kiekvieną vairuojantį žmogų, šiemet džiugino pasaulinių naftos kainų kritimas 2014 m. antroje pusėje ir Rusijos rublio krachas 2014 m. pabaigoje. Abu šie tarpusavyje susiję įvykiai, Vladimiro Putino žodžiais tariant, „pakilusią nuo kelių“ Rusiją tėškė veidu į jos pačios ištryptą purvą. Jų pasekmes pamatysime 2015 m. Ta proga prisiminiau biblinį pasakojimą apie tai, kaip Abraomas ginčijosi su Dievu dėl teisiųjų žmonių sunaikinimo drauge su kaltaisiais neteisingumo, kol buvo išsiaiškinta, kad Lotas yra vienintelis teisusis visoje Sodomoje. Taip ir Rusijoje nenusidėjusių putinizmu žmonių yra nepakankamai daug, kad jos rublio nuopuoliu nebūtų verta pasidžiaugti.

O dabar atsigręžkime į Lietuvą. Čia svarbiausiu įvykiu pavadinčiau Prezidentės rinkimus. Aiški Dalios Grybauskaitės pergalė pademonstravo piliečių pritarimą visai mūsų valstybės pasirinktai vystymosi krypčiai ir visuomenės politinę brandą.

Antras Lietuvos įvykis, kurį norėčiau išskirti 2014-aisiais, buvo svarbiausių šalies politinių partijų susitarimas dėl Lietuvos gynybos finansavimo didinimo. Pozicija ir opozicija sugebėjo atidėti į šalį politinius nesutarimus ir populistinius rinkimų pažadus bei pademonstravo sugebėjimą susitelkti išorinio pavojaus akivaizdoje.

Visaliaudine švente tapo suskystintųjų dujų terminalo statybos užbaigimas. Lietuva tapo bent iš dalies energetiškai nepriklausoma šalimi ir pademonstravo sugebėjimą, net ir keičiantis valdančiajai daugumai, sėkmingai užbaigti didelius strateginius projektus.

Dar galėčiau paminėti euro įvedimą, bet tai bus jau 2015 m. įvykis, nors visi pasiruošimo darbai ir sprendimai vyko šiais metais.

Druskininkų Metų įvykiu pavadinčiau mūsų mero tvoros Latežerio kaime skandalą. Pirmą kartą valstybės institucijos oficialiai konstatavo, kad neklystantis kurorto vadovas buvo neteisus, o jo pavaldiniai, išdavę leidimus neteisėtai statybai, tik dėl senaties išvengė baudžiamojo persekiojimo. Labai norisi tikėti, kad šio skandalo teisminis nagrinėjimas pasibaigs bent jau 2015 m.

Antrą vietą paskirčiau trijų įtakingiausių Druskininkų opozicinių partijų susitarimui bendradarbiauti iki savivaldos rinkimų, o po jų sudaryti koaliciją Druskininkų savivaldybės taryboje. 2015 m. pradžioje pamatysime, ar pavyks joms tesėti rinkėjams duotą pažadą nesusirieti iki rinkimų ir drauge paremti į antrąjį rinkimų turą pateksiantį kandidatą į mero postą.

O užbaigia svarbiausių 2014 m. Druskininkų įvykių trejetą pono Ričardo Malinausko skyrybos. Nekomentuoju privataus mūsų mero gyvenimo, bet ne aš, o jis pats pavertė tą įvykį viešu, išplatindamas žiniasklaidai pranešimą tarsi apie kokios nors pramogų verslo įžymybės šeimyninio statuso pasikeitimą ir infošou žanro televizijos laidose pasakodamas apie naujos draugės paieškas.

2014-ieji metai buvo ypatingai sunkūs nepriklausomai Druskininkų spaudai, bet ji ne tik sugebėjo nuvilti visus, nekantriai laukusius abiejų laisvų laikraščių bankroto, bet ir garbingai atlikti savo misiją - teikti kurorto visuomenei objektyvią informaciją. O dabar jau galiu ramia sąžine pasveikinti jus visus, mieli mano skaitytojai su Šventomis Kalėdomis, palinkėti laimingų Naujųjų metų!

Ne pagal reitingus, o pagal snukį...

Jeigu artimiausiu metu lankysitės Druskininkuose,
nepraleiskite progos pamatyti asilą už tvoros

Laisvosios rinkos institutas šią savaitę paskelbė savo sudarytus Lietuvos savivaldybių reitingus. Druskininkų savivaldybė užėmė 4 vietą tarp rajonų savivaldybių, nusileidusi tik Kauno, Klaipėdos ir Plungės rajonams. Kaip pasityčiojimas skamba teiginys išplatintame pranešime, kad „tyrimas vertina, kiek savivaldybėse yra užtikrinama žmonių ekonominė laisvė, t. y. laisvė imtis veiklos ir rinktis paslaugas ir jų tiekėją. Taip pat – kaip efektyviai panaudojami iš mokesčių surinkti pinigai“, prisiminus, kaip druskininkiečiams brukama už jų pinigus atspausdinta valdančiosios partijos politinė reklama. O apie „ekonominę laisvę“ geriausiai galėtų papasakoti turistus laiveliu plukdantis Nemuno upe verslininkas, bendrovės „Halsas“ vadovas Vidmantas Malinauskas, nuo 2007 metų kovojantis su spendžiamomis jo verslui kliūtimis.

Reitingų sudarinėtojai tokių iš pirmo žvilgsnio pavienių atvejų nevertina, bet žvelgia į bendresnius skaičius, apklausų duomenis, o ten atrodom beveik taip pat gražiai, kaip ir, pavyzdžiui, Garliava (Kauno r.). Tik iš tų tariamai pavienių atvejų ir susideda visas gyvenimas, o jame ta ekonominė laisvė virsta savo pačios parodija, nes galioja vis siauresniam patvaldžio draugų bei draugų draugų ratui.

„Druskininkai, o tiksliau – dabartinis miesto meras socialdemokratas Ričardas Malinauskas, yra gyvas pavyzdys tos senosios, priešmirtinėje agonijoje tebetrūkčiojančios, komunistinės nomenklatūros,“- parašė pirmadienį naujienų portale 15min.lt Seimo narė ir Šešėlinės vyriausybės krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė. Vardindama Druskininkuose užfiksuotus rinkimų įstatymų pažeidimus, ji teigia, kad „...be socialdemokratų partijos vadovybės žinios bei palaiminimo R.Malinauskas nedrįstų elgtis taip įžūliai. Tad visa atsakomybė dėl rinkimų kampanijos įstatymo pažeidimų krenta ant Algirdo Butkevičiaus vadovaujamos partijos pečių“.

Kai Premjeras nevykusiai bandė apsimesti, kad per savo akinius neįžiūri to, ką išdarinėja Druskininkuose jo pavaduotojas partijoje, maniau, kad tai kažkokia ypatinga europietiškai socialdemokratijai būdinga naivumo atmaina. Bet kai pirmadienį išgirdau, jog Specialiųjų tyrimų tarnyba pradėjo tyrimą dėl galimo paties A.Butkevičiaus ir buvusio Sveikatos viceministro Gedimino Černiausko piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, būtų keista nepaspėlioti, ar tas naivumas nėra tik gražiai suvaidintas. O kai tas pats A.Butkevičius, vos spėjęs atsakyti į žurnalistų klausimus apie STT pradėtą tyrimą, nuskuba Vyriausybės rūmuose dalinti apdovanojimų „už veiksmingas antikorupcines iniciatyvas“, tai jau nė juokas nebeima.

Užtat gerai pasilinksminau, kai socialinio tinklo „Facebook“ administracija užblokavo mano profilį dėl nežinomų pokštininkų skundų atakos, neva ten naudoju netikrus vardą ir pavardę. Kadangi tai jau anksčiau buvo nutikę Algiui Ramanauskui, Andriui Užkalniui, Remigijui Šimašiui ir dar keliems aktyviai besireiškiantiems viešiems asmenims, tai tikėjausi kažko panašaus. Juk vos prieš kelias dienas erzinau poną Andrių paskelbdamas internete užuojautą dėl jo profilio skaitmeninės mirties. O dabar jau manęs smalsuoliai klausinėjo, kaip atrodo skaitmeninis pomirtinis gyvenimas. Sakiau, kad labai panašiai į filmus apie vaiduoklius, kai jūs miręs vaikščiojate tomis pačiomis gatvėmis, gyvenimas vyksta toliau, bet nieko jau nebegalite pasakyti ar padaryti gyviesiems. Nei palaikinsi vaikystės draugo žmonos iškirptės, nei užblokuosi bjauraus kremlinio trolio. Kelis kartus žiūrėjau į veidrodį ar dar matosi mano atspindys, o kai prekybos centre stambi tetulė visu svoriu užmynė ant kojos, patikėjau, kad manęs tikrai nėra. Tik vaikščioti kiaurai per sienas nespėjau išmokti, kol mano „Facebook“ paskyra prisikėlė.

Tai ką, jau manėt, kad ramiai sau gyvensite be mano katukų nuotraukų? Neišdegs! Sugrįžau.

Pamatę, kad kitiems prisikėlimas užtruko kelias dienas, o aš atgijau po kelių valandų, draugai klausinėjo, kaip pavyko tai padaryti. Pajuokavau, kad paskambinau Markui Zuckerbergui, aprėkiau, išvadinau piemeniu ir kaip mat atblokavo... Nes būtent taip įpratę elgtis kai kurie sau svarbūs druskininkiečiai.

Gyvename juk ne pagal reitingus, o kaip tame anekdote apie Rabinovičių, kuris, prasidėjus carinėje Rusijoje žydų pogromams, tikėjosi, kad jo niekas nelies, nes pagal pasą (rus. po pasportu) jis rusas. Į ką žmona Sara atsakė, kad muš ne pagal/per pasą, o pagal/per snukį (ne po pasportu, a po morde rus.).

Ar atsitversim Didžiąja siena nuo Lietuvos?

Išgirdę, kad šią savaitę mūsų kurorto savivaldybės vadovas labai svarbiu reikalu viešėjo Kinijoje, druskininkiečiai iškart prisiminė, kaip po viešnagės kažkurioje egzotiškoje rytų šalyje anas susižavėjo įspūdingo dydžio raidėmis užrašytu kažkokio miestelio pavadinimu, mėgdžiojančiu užrašą „Hollywood“. Iš to susižavėjimo prie mūsų miesto, ant „Snow arenos“ stogo, atsirado raidės „Druskininkai“ ir „Like“ ženklas. Druskininkuose dabar juokaujama, kad geriau jau kinai nerodytų R.Malinauskui savo Didžiosios sienos, nes, neduok Dieve, jam ir ši patiks, tai grįžęs panašia atitvers ir be to separatistine vis dažniau pavadinamą mūsų savivaldybę nuo Lietuvos.

Palikim tuos pajuokavimus ramybėje ir geriau pasvarstykime, kaip galėjo nutikti, kad būtent Druskininkuose susiformavo palanki terpė tam separatizmui suvešėti? Kuo Druskininkų gyventojai tokie unikalūs, kad čia lengvai galėjo įleisti šaknis likusiai Lietuvos daliai nebūdingas autoritarinis valdymo modelis, išlaikantis demokratinei savivaldai būdingą formalią struktūrą?

XX a. pirmojoje pusėje buvę nedideliu ir didžia dalimi nelietuvišku kurortiniu miesteliu Druskininkai sparčiai pūtėsi vėlyvuoju sovietmečiu, pradėjus statyti didžiąsias sanatorijas, kurioms reikėjo daug darbo jėgos. Tuomet čia atvyko ne tik mokslus baigę gydytojai, bet ir daugybė nekvalifikuotos darbo jėgos iš gretimų rajonų kaimų. Reikėjo tūkstančių valytojų, padavėjų, kambarinių, pagalbinių darbininkų... Sovietmečio pabaigoje tik pramoniniame Alytuje didesnė visų miesto gyventojų dalis gyveno bendrabučiuose, o antroje vietoje buvo Druskininkai.

Ypatinga kurorto aplinka, sukurta unikalios gamtos, šimtamečių sanatorinių tradicijų ir įvairiataučio kultūrinio paveldo klodų šitiems žmonėms mažiausiai rūpėjo. Svarbiausia buvo kuo greičiau ištrūkti iš gimtojo kaimo, toliau nuo varžančio tėvų ir kaimynų dėmesio, kolchozinių prievolių, sunkaus ir prastai atlyginamo žemdirbiško darbo. Viliojo viltis greitai tapti miestiečiais, įsidarbinti sanatorijoje, gauti bendrabučio kambarį, paskui butą, vaikščioti gatvėmis tarp šventiškai nusiteikusių poilsiautojų. Todėl Druskininkų žiburiai viliojo kaimų jaunimą ne ką mažiau už pramoninius didmiesčius.

Druskininkiečių padėtis buvo privilegijuota net ir lyginant su Vilniaus ar Kauno gyventojais. Ne veltui iki pat 1990-ųjų butą Druskininkuose galėjote pasikeisti į tokio pat dydžio butą Vilniuje be jokios priemokos. Tą išskirtinumą sudarė galimybės papildomai užsidirbti išnuomojant kambarius poilsiautojams. Pavyzdžiui, mano seneliai Sadauskai, gyvenę nuosavame name P.Cvirkos gatvėje, vienu metu sugebėdavo apgyvendinti 16 svečių, o patys glausdavosi lauko virtuvėlėje.

Sanatorijų darbuotojai iš darbo grįždavo nešini pilnais krepšiais nusuktų nuo poilsiautojų pietų maisto produktų. To nė nevadindavo vagystėmis, sakydavo, kad tiesiog parsineša iš darbo mėsos, grietinės, varškės... Druskininkų prekybininkai tapo atskiru klanu, kuris keitėsi tarpusavyje į atvirą prekybą nepatenkančiomis deficitinėmis prekėmis. Net ir tos prekės, kurių kituose šalies miestuose buvo galima laisvai nusipirkti, čia buvo paverstos deficitu, nes parduotuvėse viską šluodavo nuo lentynų iš alkanų Rusijos didmiesčių suvažiavusių poilsiautojų minia.

Niekur kitur Lietuvoje nebuvo tiek KGB agentų, nes Druskininkai turėjo visasajunginio kurorto statusą. Čia suvažiuodavo daug žydų tautybės poilsiautojų, tarp kurių būta nemažai disidentų ar bent trokštančių išvykti į Izraelį asmenų. Kurorte apsigyveno daug tremtinių, kuriems neleista grįžti į tėviškes Lazdijų ir Varėnos rajonuose. Juos sekė ir stebėjo ištisa skundikų armija. Puikiai prisimenu, kaip 1988 m. vasarą, kai visoje Lietuvoje jau vyko masiniai Sąjūdžio mitingai, kilo Trispalvės, Druskininkai priminė giliame sovietmetyje užstrigusį miestą.

Staiga visa tai pasibaigė. 1990-ieji visai Lietuvai pirmiausiai reiškė laisvės atgavimą, bet druskininkiečiams tai buvo ir jų išskirtinio statuso praradimas. Nebeliko šimtų tūkstančių nereiklių poilsiautojų iš Sovietų sąjungos, o drauge ir darbo vietų jiems skirtose sanatorijose, gydyklose. Apie kažkokius Europos Sąjungos struktūrinės paramos fondus dar negalėjome nė pasvajoti, o vilniečiai ir kauniečiai neturėjo pinigų savaitgaliais pasilepinti kurorte.

Dirbau tada „Lietuvos aido“ korespondentu Druskininkuose ir kasdien girdėdavau, kaip iš Vilniaus mažinamas finansavimas reabilitaciniam gydymui sanatorijose, o vietinė valdžia neturėjo jokių galimybių įtakoti Specialiajam fondui besikuriančioms profesinėms sąjungoms remti priklausančios infrastruktūros veiklą. Neįtikėtinai žema ir niekšinga dabar kaltinti tuos žmones, kad jie kažko ten nepadarė ir naudoti politinei agitacijai praeito amžiaus pabaigos ir šių dienų kurorto vaizdelių palyginimą. Keitėsi ne tik Druskininkai – per tą laiką net ir badaujančių Užsacharės Afrikos šalių miestuose pridygo plieno ir stiklo dangoraižių.

Druskininkiečiai buvo daug kuo panašūs į Rytų Ukrainos šachtininkus, griūvant Sovietų sąjungai taip pat praradusius savo išskirtinį statusą ir pajamas. Ir ten, ir čia permainų traumuotų žmonių sąmonę buvo ypatingai lengva paveikti propaganda, kad jiems reikalingas šeimininkas, kuris grąžins prarastą aukso amžių, tarsi atsuktų laikrodžio rodykles į 1970-uosius ar 1980-uosius. Donecko, Luhansko ir Druskininkų separatistai kalba, kad likusi Ukrainos ir Lietuvos dalis jų nesupranta, nori primesti savo europietiškus įstatymus ir etikos standartus. Todėl visi skandalai apie tvoras, sklypus, mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimą propagandai daliai druskininkiečių net nepasiekia tos vietos, kur galėtų būti mąstančio žmogaus smegenys. Jie atmetami kaip bereikšmis priekabiavimas iš kažkokio įsivaizduojamo pavydo ar noro atimti galią iš kurorto šeimininko. Panašiai kaip Rytų Ukrainos separatistai gyvena visiškai kitoje informacinėje erdvėje, tikėdami Rusijos televizijos kanalų pasakomis apie „Dešiniojo sektoriaus“ „fašistų“ nukryžiuotą berniuką, analizuoti skirtingus informacijos šaltinius nepajėgūs druskininkiečiai užsisklendė virtualiame pasaulėlyje, kuriame mero svajonių rūmams viešai nepritarę menininkai yra netikri arba suklaidinti, o ramybę drumsčia blogio jėgų pasamdyti pavyduoliai.

Virtuali Didžioji kinų siena tarp Lietuvos ir Druskininkų jau seniai pastatyta, todėl visai nesvarbu, ar ji bus įkūnyta dar vienu butaforiniu griozdu, ar taip ir liks tik druskininkiečių galvose.